Aktorius A. Kleinas: „Gyvenimas padeda vaidinti, vaidyba padeda gyventi“

Sausio 12 d. Kauno miesto kameriniame teatre buvo rodytas spektaklis „DreamWorks“ (režisierius Agnius Jankevičius) pagal rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę. Prieš spektaklį su aktoriumi Aleksandru Kleinu, atliekančiu pagrindinio veikėjo Deivido rolę, susitinkame šalčiausią šios žiemos popietę šiltam pokalbiui prie kavos puodelio.

Kleinas – aktorius, kuris teatre ne tik vaidina, bet ir gyvena savo personažų gyvenimus, aktorius, kuris atiduoda maksimumą ir sako, jog kiekvieną savo vaidmenį reikia paversti svajonių vaidmeniu. A. Kleinas daugiausiai vaidmenų yra atlikęs režisieriaus A. Jankevičiaus spektakliuose. Šį kartą kalbamės apie naujausią ir ryškiausią aktoriaus vaidmenį spektaklyje „DreamWorks“: ar iš tiesų mūsų svajonės – tai mūsų darbas, kurį trūks plyš turime atlikti gerai?

Daugiausiai vaidmenų esi suvaidinęs A. Jankevičiaus režisuotuose spektakliuose. Kaip manai, kodėl? Koks tavo santykis su šiuo režisieriumi?

Pirmas mūsų susidūrimas su Agniumi buvo keistas ir įdomus, nes aš nesupratau, ko jis iš manęs nori, nesuvokiau, nei ką, nei kaip reikia daryti. Pjesė ir medžiaga man buvo kosmosas, aš neįsivaizdavau, kaip ją perkelti į sceną, be galo daug kankinausi, bet darbo eigoje kažkas „trakštelėjo“ ir mums pavyko jį padaryti. Vėliau Agnius su kiekvienu nauju darbu pradėjo mane imti į savo spektaklius. Kai kūrėme Danielio Daniso trilogiją „Paskutinė Diuranų daina“, „Akmenų pelenai“, „Gelbėkime meilę“, mes su aktore Gabriele Aničaite perkeliavome per visą šią trilogiją. Tad kai Agnius atvažiuoja į Kauną, man džiugu, nes jis dažnai mane pasikviečia vaidinti. Galbūt dėl to, kad atrandame ryšį, mums lengva dirbti kartu, suprantame vienas kitą.

Užsiminei apie „Akmenų pelenus“ , tad negaliu nepalyginti tavo ir skirtingų, ir panašių vaidmenų A. Jankevičiaus režisuotuose spektakliuose „Akmenų pelenai“ ir „DreamWorks“. Kuris personažas tau artimesnis – ar destruktyvus ir aršus Koko, ar jausmingas ir švelnus Deividas?

Man labai įdomus Alekso personažas iš „Prisukamo apelsino“[1] ir kai mes su Agniumi kūrėme Koko vaidmenį, aš „prastūmiau“ du dalykus iš šio filmo: prašiau, kad kostiumų dizainerė ant apatinių padarytų „Clockwork orange“ logotipą ir kad būtų naudojama daina „I‘m singing in the rain“. Man atrodė, kad Aleksas iš „Prisukamo apelsino“ įkvėpė Koko personažą, jis taip pat ieško džiaugsmo kažkokiuose keistuose dalykuose. O „DreamWorks“ Deividas yra labai arti manęs, nors man pačiam nėra gyvenime įvykę tokių dalykų, kurie jam vyksta, bet jie yra mano. Kurdamas Deivido personažą tu gyveni savo skausmą, savo būseną, paaukoji savo tikrus dalykus tam, kad scenoje vyktų tai, kas vyksta.

Kuris yra artimesnis? „DreamWorks“ vaidmuo šiuo metu yra artimesnis, nes jis arčiau visos mano būsenos, arčiau viso gyvenimo etapo. Labai keista, po „Akmenų pelenų“ jaučiuosi apsivalęs ir švarus, o po „DreamWorks“ atvirkščiai. Po šio spektaklio jaučiuosi išsikankinęs, apsunkintas, pavargęs. Nors emocine prasme abu spektakliai sudėtingi, bet sunku pasakyti, kas tokio įvyksta spektaklyje „DreamWorks“.

Taigi „DreamWorks“ labai jausmingas, emociškai „sunkus“ ir įtaigus spektaklis. Ar nusileidus uždangai lengva sugrįšti į save? O gal dar kurį laiką lieki Deividu, kol nuslenka personažo kaukė ir vėl išryškėja Aleksandro Kleino veidas?

Kiekvienas vaidmuo nėra toli nuo manęs, aš nesutinku su pasakymu „neneškime savęs į sceną“. Aš kaip tik sakau: „neškime save į sceną“. Mano amžinatilsį aktorinio meistriškumo mokytoja sakydavo: „Mes turime būti, mes turime gyventi“. Nėra tokio dalyko: „atėjom, pabuvom, išėjom.“  Teatre būk, kurk, tai yra dvi – trys valandos gyvenimo. O „DreamWorks“ iš visų spektaklių man palieka daugiausiai. Neseniai buvo spektaklis, po kurio aš ilgą laiką negalėjau nusiraminti – tu kaip ir nebegalvoji apie jį, bet negali nurimti, jauti nerimą. Tai sudėtinga, nes jei žmonės nori kažką pamiršti, jie gali „uždaryti“ tuos jausmus „dėžutėse“ ar „įsidėti į stalčiuką“, o mano darbe yra atvirkščiai – kaip tik kiekvieną dieną tas emocijas išsitraukiu. Turi būti sitprus, psichologiškai ir emociškai užsigrūdinęs žmogus, kad galėtum kurti tokius dalykus.

Tu taip įtaigiai atlikai Deivido vaidmenį, jog kyla klausimas, galbūt šis personažas – tai tavo alter ego?

Pastatai save į tokią situaciją – o jeigu tau taip nutiktų? Tas personažas tampa ne iliuzija, o tikru žmogumi. Deivido vaidmuo dabartiniam mano etape ryškiausias. Šiandien man pačiam tai – vienas labiausiai vertinamų mano darbų. Kuriant spektaklį Agnius galėjo mane pakeisti kitu aktoriumi, nes tame etape aš turėjau tikrai daug darbo, bet nepakeitė, nes pamatė, kad man tai yra kažkas ypatinga, labai svarbu. Tam tikra prasme kūriau šį spektaklį kaip dovaną kitam žmogui. Tai brangiai kainavusi dovana, bet ji buvo, ir spektaklis greičiausiai dar labai ilgai išliks brangus.

Ar tau lengviau vaidinti į save panašų personažą, ar atvirkščiai – visiškai kontrastingą tavo asmenybei?

Kontrastingą personažą vaidinti labai smagu. Kiek manyje yra neįgalaus nepilnamečio berniuko ar išprievartautos indėnės?.. Kiek tai yra susiję su manimi? Nė kiek, bet pastatai save į poziciją – kas būtų, jeigu būtų? Smagu nugyventi daug skirtingų gyvenimų – taip gali patirti tai, ko realiame gyvenime nepatirsi. Mums į galvą šauna tokių minčių, kurių mes kartais patys išsigąstame, ir nemeluokime sau, kad mūsų sąmonė yra visiškai švari. Mums kyla kvailiausių minčių, o aktoriaus gyvenimas leidžia išsigąsti savęs, pajusti ir suvokti, kaip tu jaustumeis tam tikroje būsenoje.

14310458_10153839749229249_3225771959601057950_oKlasikinio teatro pasaulyje yra tam tikri personažai, kuriuos suvaidinti trokšta kiekvienas aktorius (Hamletas, Otelas, Romeo ir kt.). Jeigu galėtum pasirinkti suvaidinti bet ką, koks personažas tai būtų?

Iš karto galiu pasakyti, kad nežinau kodėl, bet Hamletas manęs niekada nežavėjo. Svajonių vaidmenį kažkada turėjau, bet dabar nebeturiu. Man svajonė – dirbti su įdomiais, kuriančiais režisieriais, rimtai žiūrinčiais į savo darbą. Dėl to man labai patinka dirbti su Agnium, nes jo režisūroje visada yra kūryba, vyksta dialogas, nėra taip, kad „aš pasakiau, taip ir bus“, mes visada kuriame kartu. Repetuojant yra toks etapas: „ne, stop, taip negali būti“ ir tai nuskamba ne iš Agniaus, o, tarkim, iš manęs. Ir tuomet pereini į diskusiją – kodėl? Jei randi argumentų, kodėl nepabandyti kitaip? Tad man svajonė yra dirbti su režisieriais, kurie kuria. O apskritai norisi kaip galima daugiau aprėpti ir surasti savo galimybių ribas. Ką tu dar gali padaryti? Labai smagu, kai gauni kažką visiškai ne tavo, tuomet matai, kad tavimi kaip aktoriumi pasitikima, atsiranda pakylėjimas ir ambicija išpildyti tai, ką tau duoda. Ir tai yra svarbu. Manau, kad kokį vaidmenį begautum, jis turi tapti svajonių vaidmeniu.

Man kaip žiūrovei atrodo, jog tu esi iš tų aktorių, kurie negaili savęs ir spektaklyje atiduoda maksimumą. Koks teatro poveikis tau? Ar teatras sekina, ar pripildo?

Tam tikra prasme kartais jis pripildo, o kartais sekina, bet yra dar vienas dalykas – gyvenant tokį stiprų emocinį gyvenimą teatre, tau pasidaro nuobodu gyventi realiame gyvenime. Tave labai mažai kas veikia, esi išlepintas emocijų ir tam, kad kažkas paveiktų iš išorės, turi turėti kažkokį tikrą emocinį impulsą. Galbūt dėl to yra aktorių, kurie nesusitvarko su savo tam tikrom bėdom, kartais puola į alkoholį, nes teatras tavyje iššaukia kažkokią būseną, kažkokį vidinį virsmą ir tai tave veikia.

Galima sakyti, kad nebedžiugina maži dalykai?

Kartais džiugina. Džiugina maži dalykai tuose dalykuose, kurie jau tau yra paveikūs. Tarkim, netgi jausmai kitam asmeniui pasidaro ne tokie svarbūs, nes jeigu nėra to vidinio degimo, pasidarai pasyvus. Bet kartais tenka susidurti su tuo, kad tam tikras žmogus tavyje iššaukia labai daug ir tu kabiniesi to kaip šiaudo ir nenori paleisti. Ir tam tikra prasme tu išprotėji.

Bet ar nebūna, kad perdegi?

Būna. Būna perdegi, išsitaškai ir paskęsti tame. Kuriant „DreamWorks“ sutapo labai daug dalykų ir asmeniniame gyvenime, ir kūryboje. Nežinau kodėl, bet dažniausiai man pjesės sutampa su tuo, kas vyksta realiame gyvenime. Ir tuomet pagalvoji, ar gyvenimas tau padeda vaidinti, ar vaidyba tau padeda gyventi? Aš vis dar ieškau to atsakymo. Kuriant „DreamWorks“ supuolė daug dalykų – asmeniniame gyvenime ir darbuose, pakliuvau į juodą, depresyvią duobę. Kai aukoji patį brangiausią žmogų kiekvieną dieną po tris kartus tam, kad išgautum tai, ką nori išgauti, nori nenori pakliūsi į kažkokią juodą duobę.

Ar vaidindamas tu jauti ryšį su žiūrovu?

Visada. Teatras stipriai susijęs su empatijos jausmu ir jeigu neturi to pojūčio, tada tau labai sunku, aš neįsivaizduoju, kaip tada dirbti. Repetuodamas tu kuri kažkokį pilnakraujį dalyką, kuris vėliau išeis ir gyvens gyvenimą. Ar tai veikia, tu sužinai tik spektaklio metu. Ar pasieki tikslą, sužinai tik spektaklio metu. Nejausdamas žiūrovo gali labai pasiklysti ir paskęsti. Ryšį su žiūrovu labai juntu A. Jankevičiaus spektaklyje „Gentis“.

Kodėl? „Gentis“ vaidinama NKDT Didžiojoje scenoje, neintymioje erdvėje, žiūrovas atskirtas „ketvirtąja siena“…

Šiame spektaklyje yra labai intymių meilės scenų. Tos tylos minutės žavi. Jos žavi, kai pajunti, kad neprašydamas, nekeldamas balso, nerėkdamas, neforsuodamas,  bet labai paprastai, subtiliai išreikšdamas jausmus, tu priverti užtilti šešis šimtus žmonių, kurie bijo net nusikosėti. Tie momentai yra stebuklingi, jų nereikia forsuoti, bet kartais labai gera jais pasidžiaugti.

A.Jankevičiaus spektakliuose vyrauja monologiškumas. Kaip tau dirbti įdomiau – ar vystant monologą tiesioginėje personažo akistatoje su pačiu savimi ir žiūrovu, ar dirbant tradiciškiau – dialogo pagrindu, vystant pokalbį su kitu aktoriumi?

Su savimi prisibendrauji į valias, tad ta vidinė perturbacija kartais nusibosta. Aktoriaus profesijoje mane labai domina analizė, psichologija. Be psichologijos teatro negali būti ir man labai keista, kai žmonės, kai kurie kolegos nelaiko to svarbiausiu dalyku. Analizuoji, kodėl jis pasakė būtent tokią frazę, o ne kitokią. Reikia atrasti, kodėl tavo personažas kalba būtent taip. Taip pat man svarbu, kad scenos partneriai būtų gyvi, o ne vaikštančios lėlės, be jokios gyvybės, su iš anksto paruoštais atsakymais ir reakcijomis.

14380189_10153839754474249_6378177112017250164_o„DreamWorks“ spektaklyje nuskamba frazė „Mūsų svajonės – tai mūsų darbas, kurį mes trūks plyš turime padaryti gerai.“ Ar pats pritari šiai minčiai?

Taip, tai labai žavi frazė, priverčianti susimąstyti, kad prieš tai niekada apie tai nepagalvojai. Svajonės šiaip sau neateina, o pusė žmonių tiesiog sėdi, svajoja ir svarsto, kodėl jam neišsipildo tam tikri dalykai, bet tada pagalvoji, o ką tu padarei, kad jie išsipildytų?

Mane traukia žmogaus psichologiniai išgyvenimai, nesvarbu, ar jie blogi, ar jie geri, tai vistiek yra įdomu. Įdomi eiga, pojūčiai. Mes esame išlepę, aš kaip aktorius esu išlepintas emocijų ir manęs nebejaudina daugybė dalykų. Būdamas aktoriumi jautiesi gyvas, esi fazėje, kuri tave ir vargina, ir kartu padaro labai laimingą. Nesijauti tuščias, supranti, kad gyveni. Nes ta nuobodulio, apatijos aplinkai būsena labai gniuždo. Yra tas savęs prievartavimas: „noriu jaustis laimingas“, bet aš galvoju, o kam? Būk koks esi.

Ar galima sakyti, kad teatre gyveni tikresnį gyvenimą negu kasdienybėje?

Gal, nors negaliu pasakyti, kad mano realus gyvenimas yra nuobodus. Bet realiame gyvenime save kažkiek stabdai. Kartais mes stabdom save kelyje į savo laimę, atsisakydami tam tikrų dalykų. Kas sugradavo, kas bus laimingas, o kas ne? Jei yra kelias į tavo laimę, neuždaryk to kelio. Mes užsidarome moralinėse ribose, kurios neleidžia mums patirti laimės, džiaugsmo pojūčio. Mes per daug analizuojame laimę ar nelaimę.

Esi laimingas?

Tam tikrais periodais esu laimingas. Keisčiausias mano gyvenimo periodas buvo nuo rugsėjo 13-osios gimtadienio iki kito rugsėjo 13-osios gimtadienio, nuo 30 iki 31-erių metų. Per juos turėjau maksimalų pakilimą ir maksimalią griūtį. O dabar esu nei ten, nei ten – kažkur per vidurį, dabar „važiuoju tiesiai“.

Gali pasakyti, kad tu gyveni savo svajonę?

Vaidindamas spektaklyje „DreamWorks“, manau, kad kaip tik esu svajonės etape. Padariau viską, ką norėjau padaryti tuo metu.

Skaičiau, jog prieš tapdamas aktoriumi nebuvai visiškai tikras, jog tai tavo kelias, svajojai būti kulinaru, tačiau vis dėlto tave įtraukė teatro pasaulis ir dabar kryptingai eini aktorystės keliu. Ką palinkėtum ar patartum jaunam, pasimetusiam šių laikų žmogui, ieškančiam savo kelio?

Nemanau, kad aktorystės studijos įpareigoja būti aktoriumi. Pabaigus šitas studijas nėra būtinybės tapti aktoriumi, tu tiesiog gali išlaisvinti save kaip žmogų, tai labai naudingos studijos tau kaip žmogui, kaip asmenybei. Mokėsi bendrauti, į viską žiūrėsi paprasčiau, neapsikrausi dideliais emociniais krūviais. Tau bus lengviau negu daugeliui kitų asmenų. Patarčiau nebijoti. Baimė yra vienas destruktyviausių dalykų, ji tave stabdo, stabdė ir stabdys. Ir dėl kulinarijos vis pagalvoju, o kodėl ne, gaminti vis dar mėgstu.

Aktorius – kulinaras. Gal greitai išvysime Aleksandrą Kleiną kulinarinėje laidoje?

Neturiu tam impulso ir didelio noro. Man patinka valgyti, gaminti, ypač kažkam, smagu, kai pagiria.

Esi susijęs su VDU teatru, kuriame vaidina ir VDU teatro studentai, ne kartą dalijotės viena scena. Ar profesionaliam aktoriui įdomu dirbti su studentais?

Su studentais dirbti įdomu, jie naivūs profesine prasme, labai atviri, viskuo stebisi, viskas jiems atrodo stebuklas ir norisi jų nenuvilti, tuomet atsiranda vidinis ego „va, aš dabar pamokysiu“. Aš pats esu baigęs magistro studijas su pedagogine pakraipa. Įdomu padėti ir pagelbėti jaunam žmogui, jeigu jis to nori. Mokai į viską žvelgti truputėlį paprasčiau, net jei suklysi, niekas tau per galvą neduos, čia juk tokia profesija.

Pabaigai – kodėl verta pamatyti „DreamWorks“?

Tai yra vienas iš nedaugelio spektaklių, į kurį noriu pakviesti žmones. Nežinau kodėl, bet noriu. Spektaklyje suskamba daug labai gražių dalykų, kiekvieną kartą vaidindamas išgirstu kažką naujo. Tai reiškia, kad spektaklis yra gyvas, jis dar vyksta, jis dar procese. Man atrodo, kad jis yra tikras, jis yra apie amžinus dalykus. Apie jausmus. Po spektaklio vienas pažįstamas ištarė tokią pirmąją frazę: „Tu supranti, aš niekada nemylėjau.“ Tai iššaukia kažką žmonėse, ir tai yra gerai. Kad ir kaip benutiktų, po to spektaklio tu negali išeiti vienaip ar kitaip nepaliestas: būsi arba pakylėtas, arba nusivylęs.

Tikrai pritariu, kad iššaukia. Patyriau. Ačiū už pokalbį.

[1] „Prisukamas apelsinas“ – Antonio Berdžeso (Anthony Burgess) romanas, pagal kurį Stenlis Kubrikas (Stanley Kubrick) pastatė filmą.

Komentarai