Ar esame tikri, jog pažįstame mus supantį pasaulį?

Vasario 12–ąją dieną, 18 val. žiūrovai yra kviečiami susitikti su menininku Auriu Radzevičiumi, kuris pristatys interaktyvią instaliaciją „(Ne)kitas pasaulis“ Kauno kino centre „Romuva“, o 18.30 val., kaip ir visoje Lietuvoje, įvyks Jean-Pierre Ameris biografinės dramos „Mari istorija“ premjera.

Interaktyvi instaliacija „(Ne)kitas pasaulis“ – edukacinis Kauno kino centro „Romuva“ projektas, įkvėptas J. P. Ameris filmo „Mari istorija“ ir padedantis žiūrovams patirti pagrindinės filmo herojės būseną. Jos autorius – Auris Radzevičius – tapytojas, scenografas, performansų atlikėjas, poetas, punk rock impro grupės „Nepakavota Birutė“ lyderis, kurio kūryba išsiskiria daugiasluoksniškumu, ekspresyvumu, groteskiškomis kompozicijomis. Kūriniui „(Ne)kitas pasaulis“ būdinga laisva, gaivališka, kiek šiurkšti plastinė išraiška. Destruktyvi vizualinė raiška kontrastuoja su koncepcijos konstruktyvumu, paremtu giliomis filosofinėmis įžvalgomis. Skirtingos vizualinės bei idėjinės raiškos linijos tęsiasi ir kituose menininko kūrybiniuose projektuose.

Instaliaciją menininką paskatino kurti ne tik unikali Mari Heurtin istorija, bet ir individuali patirtis, įgyta dirbant Kauno aklųjų ir silpnaregių kombinato kultūros namuose (dabar: Kauno aklųjų ir silpnaregių centras, aut. past.). Parodų organizavimas, koncertų rengimas, radijo laidų, meninių užsiėmimų vedimas ir komunikavimas su negalią turinčiais žmonėmis A. Radzevičių paskatino susimąstyti, kuo jų būtis skiriasi nuo sveikųjų, atsižvelgiant į faktą, jog visi gyvename tame pačiame pasaulyje. „Nepaisant to, jog mus supa tie patys garsai, mes atpažįstame tas pačias formas, mums žinomos tos pačios sąvokos ir pavadinimai, tačiau negalią turintys žmonės ir mes, sveikieji, visiškai skirtingai suvokiame mus supančią aplinką: mes – remiamės sąvokomis, pavadinimais, formų skirtumais, o neįgaliesiems kiekvieną kartą pasaulį reikia atrasti iš naujo. Daugybę kartų liečiant tam tikrus daiktus jie įsimena jų formas ir geba jas atpažinti, tačiau yra daugybė dalykų, kurių jie dar nepažįsta. Viena vertus jiems baisu, kita vertus, taip atrandamas visiškai naujas pasaulis, todėl šią instaliaciją pavadinčiau mokomąją priemone sveikiesiems, leidžiančia paliesti, pajusti KITĄ pasaulį“, – sako A. Radzevičius. Sveikiesiems sunku įsivaizduoti savo būtį be vieno iš pagrindinių žmogaus jutimų: regos, klausos, uoslės, gebėjimo liesti. Todėl autoriaus instaliacijoje kvestionuojama: ką jaustume, jei negalėtume matyti? Kaip patirtume aplinką negalėdami girdėti? Kaip išreikštume savo mintis, jei nemokėtume ištarti žodžių? Keliami klausimai žiūrovą, tyrinėjantį instaliaciją, paskatina mąstyti apie ribines situacijas ir akimirką, stovint prie kūrinio, jį liečiant, glostant, uodžiant, stebėti savo reakcijas, suvokti išgyvenamus jausmus, peržengus ribą į kitokį pasaulį.

Kryžiaus formą primenantis objektas, kurio viduryje – atlieta jaunos merginos kūno forma (negatyvas), užfiksuota kietoje materijoje (gipse), o greta jos – kriauklių, gėlių, eglišakių, plunksnų atspaudai, primena Rojaus sodo sceną iš Biblijos, tačiau A. Radzevičius kūrinio vizualinės išraiškos su religiniais simboliais netapatina: „Kryžius – tai kryžkelė tarp suvokimo ir pojūčio. Kadangi filme veiksmas vyksta Larni institute, kuriam vadovauja vienuolės, instaliacijos forma gali priminti Nukryžiuotąjį, tačiau centre esanti moters figūra nėra Kristaus figūra, jos rankos nėra ištiestos į šalis, jos sulenktos ir pakeltos į viršų“. Kryžiaus forma yra aliuzija į veiksmo pradžią: stebėjimo, suvokimo, apmąstymo ir patyrimo. „Daugelis žiūrovų šiuos ženklus perskaitys kaip krikščionybės simbolius, kadangi tiek kryžius, tiek merginos kūno įspaudas yra vienintelės civilizuotos, lengvai atpažįstamos formos šiame kūrinyje“, – pripažįsta menininkas. Religinis motyvas, praslenkantis kūriniu it šešėlis, instaliaciją stebintį žiūrovą, perkelia į jautresnę, jausmingesnę, empatiškesnę suvokimo plotmę, kurioje siekiama pažinimo, įsijautimo į svetimus, nesuprantamus, gąsdinančius pojūčius, kuriuos išgyvena kūnas, protas ir dvasia.

Idėja instaliacijoje perteikti negatyvo vaizdą A. Radzevičiui kilo užsimerkus ir pabandžius įsijausti į nereginčiojo būseną: užmiršti daiktų pavadinimus ir apčiuopti. Kai kas buvo atpažįstama, kai kas – visiškai nauja. „Tas pats daiktas, liečiant jį iš išorės ir iš vidaus gali pasirodyti visiškai kitoks. Panašiai yra su muzika: žinome, kaip atrodo muzikos instrumentai, kokius garsus jie skleidžia, mes regime ir girdime – gebame susieti šiuos du pojūčius, o nereginčiam žmogui, pirmą kartą išgirdusiam grojant vieną ar kitą muzikos instrumentą, sklindantys garsai panašėja į dangaus balsą, išnyrantį iš begalinės tamsos“,  – pojūčiais pasidalina autorius.

NEKITAS_PASAULIS_fragmentai_G.Zaltauskaites_nuotr (1)Šioje instaliacijoje akimis pastebint gėlių, plunksnų, kriauklių paliktus atspaudus aplink centre esančią merginos figūrą, nesunku juos įvardinti, tačiau užsimerkus, pirštų galais liečiant šiurkštų kūrinio paviršių ir ieškant ką tik akimis regėtų formų, jas atpažinti ir susieti su regėtais vaizdais –sunku. Kūrinys skatina įvairias emocijas, kurios yra ir netikėtos, ir bauginančios. Panirimas į tamsą, tylą ir gebėjimas tik delnais ir pirštais pajusti tai, ko neregi akys, skatina sugerti aplinkos virpesius ir iš jų vaizduotėje sudėti realybės atspindį. A. Radzevičius pasiūlo žiūrovui pabandyti spręsti problemą apie pasaulio pažinumą: „Kiek jis mums yra pažįstamas ir kiek mes esame tikri, kad jį pažįstame“.

Režisieriaus Jean-Pierre Ameris kurta biografinė drama „Mari istorija“ – tai tikrais įvykiais paremtas pasakojimas apie aklą, kurčią ir nebylią mergaitę Marie Heurtin. „Istorija žiūrovus nukelia į XIX a. Larnay institutą, esantį netoli Poiterio (Vakarų Prancūzija), kuriam vadovaujančios „Išminties seserys“ kalbos ir klausos negalią turintiems vaikams suteikia išsilavinimą bei moko juos gestų kalbos. Į vienuolyną atlydėta tėvo, paauglė Mari atvyko neturėdama jokių socialinių įgūdžių, šalindamasi žmonių, užsisklendusi savo pasaulyje, tačiau sesers Margaritos atsidavimo ir kantrybės dėka mažoji „laukinukė“ išmoko ne tik ženklų kalbos, Brailio rašto, bet ir tikėjimo žmonėmis, atvėrusiais jai duris į pasaulio suvokimą. Mari virsmo iš šiurkščios, tamsoje ir tyloje skendinčios būtybės į jauną, žingeidžią damą istorija laikoma stebuklu“.

Nuotraukos: kino centro „Romuva“ archyvas.

Komentarai