Fizika, Julija ir bangos

„Iš pradžių buvo kinas. „Ramybė mūsų sapnuose“, Šarūno Barto“, – sako Julija. Taip pokalbis  nukrypo į absoliutą. Kur  yra absoliuti ramybės būsena? Ar pasiekiama ji mums, ar apčiuopti, pamatyti ją galime?

„Bangavimo skalė“ – paroda, kurios pavadinimas reikalauja įvertinimo. Kokai ta bangavimo skalė? Na, tiesmukai skaičiumi vertinti per daug sudėtinga, bet skalės vietą hierarchijoje įvardinti galima: banguojama kūriniais. Visais. Erdvėje nė vienos smulkmenos nėra per daug ir visos jos – banguoja. Skamba kaip chaosas, vienok, bet nėra, nes tas bangavimas nepastebimas ir gan giliai po kodų sluoksniais pakištas. Tad intervalas, kuriame banguoja Julijos kūriniai, yra toje vietoje, kuri arčiausiai nulio:

skale

Pavadinime taip pat užkoduota fizika. Ir nors jos čia daug, Julijos darbai banguoja taip subtiliai ir po truputį, kad labiau nei fizikas jautiesi daktaras: širdies pulsas – akivaizdus, bet per odą nesimato.

Kūrinys Nr. 1:  videoperformansas:

Rimtis, ramybė (?), štilis, lyg. Bet ne, tai apgaulinga. Įkapių suknelė, pamėlusios lūpos, sudėtos rankos paskutinei maldai, balta žvakė, įsprausta tarp pirštų, drastiškai nukapotas kadras dviejuose ekranuose. Miręs kūnas?  Anaiptol. Ramybė? Vargu. Užtat įtampa čia spengia. Tarsi pro padidinimo stiklą mums rodoma: net ir čia, kur niekas nevyksta, visas pasaulis vyksta. Bangavimo skalės intervalai, žinoma, subtilūs, bet banguoja akivaizdžiai. Nuo fizikos dėsnių juk nepabėgsi – liepsna nekils į viršų ir nejudės oro srovių sūkuriuose tik tada, kai nedegs žvakė.

Kūrinys Nr. 2:

Dar Larsas von Trieras pasivaideno žemėse, gilioje tamsos estetikoje. Kai galvoji, kad žiūri į baltą, o iš tiesų į juodą. Ir gąsdinančioje atmosferoje, kur iš tylos išnyra siaubas, gyvo kryžiaus, suaugusio iš augalų, pavidalu. Laiptuota hierarchija – įspūdis galingas.

Kūrinys Nr. 3:

Senstanti šeima arba užaugę vaikai. Užfiksuoti ant stiklo. Nei gyvi, nei mirę atvaizdai sustatyti į piramidę. Jaučiu fotografijai būdingą paradoksą: pirmine reikšme fotografija  – faktinis įrodymas. O iš kitos pusės – dingusio momento fiksacija. Šeima tikra, ir ji – Julijos. Bet sudužus stikliniam kortų nameliui, faktinis įrodymas dings, kartu su juo – ir momento fiksacija. Šeimos prisiminimas liks širdyse kaip jausmas, o smegenyse – kaip nervinių galūnių jungtys, sudarančios galvoje vaizdinius.

Kūrinys Nr. 4:

Veidrodiniai šuliniai, kur užstringa atvaizdai ir vieni kitus atspindėdami išsidaužo į begalybę. Kartočių kartotės. Struktūrinis kalėjimas, iš kurio nėra kelio atgal.

Detektyvė, tyrinėjanti mikro ir makro aplinkas, pasirodė man Julija. Visais darbais vieną mintį gvildenanti – judėjimo (bangavimo) kitimą (skalę). Per mikroskopą Julija ją bando užčiuopti urbanistinėje aplinkoje, fizikoje, laike, (ne)gyvojoje gamtoje. Ir nėra baigtinio ir vienareikšmio, apčiuopiamo varianto, tik nuolatinis chaosas, kuriame bandoma atrasti tvarką. Ar tiksliau – tik nuolatinis chaosas, kuriame užčiuopiami „link‘ai“, kurie mums padeda įvesti tvarką. Panašu, išvada tokia: visa, kas gyva ir negyva – juda, tik bangavimo skalės intervalai skiriasi, o menas šiuo atveju buvo padidinimo stiklas tam judėjimui atpažinti.

Julijos Pociūtės personalinė paroda „Bangavimo skalė“ Pamėnkalnio galerijoje (Vilnius) veikė balandžio 27 – gegužės 17 dienomis.

bs_8

bs_9

bs_0

bs_4

bs_5

bs_1

bs_7

bs_6

bs_2

Nuotraukos: menininkės archyvas.

Komentarai