Kai teatre nebereikalingas nei aktorius, nei žiūrovas

„Kovo 13 dieną, „Post Proceso“ teatre įvykusi spektaklio „Pabėgimas?“ premjera buvo pirmasis teatro renginys, kuriame nebuvo nei aktorių, nei žiūrovų. Tai kaip visiškai naujo teatro manifestas“, – maždaug prieš mėnesį įgyvendintą idėją prisimena aktorius, režisierius bei „Post Proceso“ teatro įkūrėjas Tomas Lagūnavičius.

Linkęs į eksperimentus menininkas pasakoja apie tai, kaip gimė mintis eliminuoti iš teatro aktorių bei žiūrovą, kokią vietą užima dramaturgija ir turinys spektaklio konstrukcijoje ir kodėl taip svarbu visuomenei parodyti, kad egzistuoja ir alternatyvi teatro samprata.

Maždaug prieš mėnesį pristatėte naują – teatro be žiūrovų ir aktorių – koncepciją bei spektaklį „Pabėgimas?“. Gal galite prisiminti, kaip viskas vyko ir kokia buvo spektaklio eiga?

Kovo 13 dieną į „Post Proceso“ teatrą susirinko apie dešimt kviestinių žmonių, o tuomet išėjau aš, režisierius, ir pranešiau jiems, kad jie dalyvaus spektaklyje, kur turės sėdėti visą laiką užsirišę akis. Scenoje visomis kryptimis buvo sustatytos kėdės, o ant jų padėti neperregimi raiščiai, kuriuos kiekvienas turėjo sau užsirišti ant akių. Kėdės taip sustatytos, kad net gavosi mizanscena. Žmonės absoliučiai  nieko nematė, kas reiškia, kad jie buvo ne žiūrovai, o klausytojai. Aktoriaus taip pat nėra, todėl, kad realiai yra tik režisierius. Bet visi kiti elementai -muzika, multimedija, apšvietimas – yra, todėl, manau, kad tai dar galima vadinti teatru.  Žmonės sėdėdami užrištomis akimis klausėsi įrašo, o aš kaip režisierius daviau jiems instrukcijas, ką jie turėtų tuo metu įsivaizduoti. Kai spektaklis baigėsi, mes visi diskutavome, klausinėjau, kokius jausmus ir pojūčius jiems sukėlė visa tai, kas vyko.

Jei tų žmonių negalima pavadinti nei žiūrovais, nei aktoriais, tai galbūt tiktų apibūdinti juos kaip dalyvius?

Tiesą sakant, neaišku, kas jie yra. Jie tikrai ne žiūrovai, nes sėdi scenoje užsirišę akis ir nieko nemato. Žiūrovas yra nuo žodžio „žiūri“, o jie juk užrištomis akimis nieko negalėjo matyti. Taip pat jie ir ne aktoriai, nes neturi išsilavinimo, nežino nei kaip, nei ką daryti scenoje. Tuo labiau, kad jie nieko ten ir nedarė. Aktorius gi turėtų veikti scenoje, o šie žmonės neveikia. Galima pavadinti juos klausytojais, liudininkais, galbūt dalyviais. Jie turi atlikti tam tikrus pratimus savo vaizduotėje, savo galvoje susikurti spektaklį realiai nieko nematydami ir nedarydami. Taip jie tampa savo nuosavų spektaklių kūrėjais.

Kaip jums kilo būtent tokio spektaklio idėja ir kodėl iš teatro eliminavote kone svarbiausius jo elementus – aktorius bei žiūrovus?

Mintis, kad galima padaryti spektaklį be žiūrovo ir be aktoriaus, man kilo apie penktą valandą ryto, tokiu metu man tokių konceptų atsiranda daugiausiai. Aš manau, kad menas yra skirtas pats sau, tai – kaip idėja, ir man norisi, kad apie ją sužinotų kuo daugiau žmonių. Teatras tikrai gali egzistuoti ir be žiūrovų, ir be aktorių. Aš noriu paneigti J. Grotowski esminę mintį, kuria jis bylojo, kad visko galima atsisakyti, išskyrus dviejų dalykų – tai aktoriaus ir žiūrovo. O aš manau, kad nereikia nei vieno, nei kito. Galima spektaklį padaryti apskritai be žmonių, tik palikti scenoje kėdes bei raiščius ant jų, ir nufilmuoti visa tai. Garsas bus, režisieriaus nurodymai bus, apšvietimas taip pat bus. Viskas vyks tam tikrą laiko tarpą ir tai bus spektaklis, bet visiškai nereikia, kad jį kažkas žiūrėtų.

Spektaklis vadinasi „Pabėgimas?“ Kodėl pasirinktas toks pavadinimas, kokias mintis jis koduoja?

Tai yra tarsi pabėgimas nuo visko. Aš kaip režisierius bėgu nuo tradicinio teatro suvokimo, apsilankę žmonės galbūt nori pabėgti nuo dienos rutinos. O kodėl su klaustuku? Todėl, kad aš visada kaip menininkas abejoju bet kuo, ką darau, dėl visų sprendimų mane kankina dvejonės. Aš vis galvoju, ar tai, ką aš darau, dar yra spektaklis? Ar tai netampa performansu? Aš labai abejoju ir todėl šitame savo kūrybiniame etape stengiuosi išsaugoti visas spektaklio sudedamąsias dalis. Tačiau kol tas nerimas yra, tol man įdomu kurti. Aš stengiuosi išgryninti konkrečią koncepciją, tačiau visgi likti teatro rėmuose.

11194722_1062852233730322_85567756_o

11201222_1062852180396994_99294996_o

Visgi atrodo, kad turinys šiame spektaklyje užima tik antrą vietą, pirmiau eina pati jo struktūra ir forma.

Turinys man ir nėra toks svarbus, daug svarbiau yra sprendimas ir forma, o turinys turi būti toks, kuris mane domintų. O koks žiūrovo santykis su tuo turiniu, tai man absoliučiai nesvarbu. Turinys padeda arba trukdo įgyvendinti koncepciją, todėl reikia pradėti ne nuo dramaturgijos, o nuo koncepcijos ir paskui ieškoti turinio, teksto, apšvietimo, scenografijos, tinkamo režisūrinio sprendimo ir dėlioti juos taip, kad išpildytų norimą idėją.

Bet dažniausiai menininkai didesnį dėmesį skiria turiniui, nei formai. Vienaip ar kitaip, jie savo darbu dažniausiai nori pabrėžti jiems aktualią medžiagą.

Man yra įdomu konceptualiai permąstyti teatrą, šokį, performansą. Rasti ryšius ir atskirybes. Pirminis dalykas man yra ne įkvėpimas, o koncepcija, ir aš pradedu būtent nuo jos. Spektaklis yra kažkokia galutinė koncepcijos išdava. O paskui aš arba patvirtinu tą koncepciją savo spektakliu, arba ją paneigiu. Ir čia man visada atsiranda kūrybinis nerimas, ar man pasiseks patvirtinti hipotezę?

Propaguojate naujas teatro kryptis ir esate linkęs į eksperimentus. Norite, kad visuomenė žinotų, jog visada egzistuoja alternatyva?

Man svarbu, kad žmonės žinotų, jog yra ne tik visiems įprastas „Domino“ ar Nacionalinis dramos teatras, bet gali būti ir toks, kuriame vyktų spektaklis su visais elementais, tačiau jis būtų visiškai kitoks, tarkim toks, kuriame nėra nei aktoriaus nei žiūrovo. Ir net jei tu eidamas į spektaklį įsivaizduoji, kad būsi žiūrovas, tai tu vistiek juo netampi.

Nuotraukos: Karolina Černevičienė.

Komentarai