Malda. Nutilusi parodos apžvalga

„Malda kurti ir įžiebti savo žvaigždę“

Gyvenimo meilė – klasikinis baletas, todėl prancūzo impresionisto, kuriuo savęs netapatino, Edgaro Dega (1834-1917) paveikslo „Žvaigždė“ (1878 m.) įrėmintą reprodukciją galima išvysti nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. sausio 10 d. eskponuojamojoje Gretos Bernotaitės personalinėje meno kūrinių parodoje šv. Jono gatvės galerijoje Vilniuje. Menininkė neslepia savo kasdienybės, nesibodi pasirodyti sentimentali, gal kiek banaloka ar tiesmuka. Pvz.: Edgaro Dega „Žvaigždė“ reprodukcija vienoje iš salių – žiūrovas tarsi atsiduria priešais mažos mergaitės, svajojančios apie baletą, arabesko scenoje atlikimą, altorėlį, gal dar dairytųsi balerinos skulptūrėlės, ir kiek sarkastiškai šmėžteli mintis, o kurį mergaitė apie baletą nesvajoja? Tačiau ir intriguoja, o ką dėl savo svajonės įgyvendinimo yra daroma? Kabanti šluota pirmoje salėje – be abejo, be buitinių darbų neapsieina nei vieno kūrinio sukūrimas, nei jo eksponavimas. Tačiau kartu tuo ir pavyksta išgauti, perteikti ironišką požiūri į save. Būtent iš savo kasdienio gyvenimo atsispiriant bei apie jį ir yra sukurta dalis kūrinių.

DSC_0028DSC_0010DSC_0021

„Badavimo dienoraščiai“ – savotiška buhalterinės apskaita tik išlaidų vizualizuotų raudonu tušinuku piešiniais kiekvienos menininkės dienos įsigytų, ją supusių ar tebesupančių daiktų, įvykių nuo 2013 m. iki 2015 m. Asketišką gyvenimą maisto, drabužių, buities prasme, tačiau turiningą kultūriniais renginiais, kelionėmis, savęs kaip menininkės tobulinimo. Tarsi atskleidžia ir G. Bernotaitės požiūrį, kad vadinamas „menininkas iš prigimties“, tai tas, kuriam nepritrūksta užsispyrimo, kokiomis be būtų aplinkybėmis siekimo savo tikslo, net jei ir priverstas skaičiuoti eurus, paskirstyti ir tokiu būdu, kad ir ne vieną dieną nepilnavertiškai maitinasi ar net badauja. Tačiau kuris lanko šokio pamokas, spektaklius, keliauja į užsienį, lankosi parodose, bent jau įperka spektaklių programėles, jei jau bilietas į spektaklį neįperkamas, lankosi drabužių kolekcijų pristatymuose. Menininkė neatskleidžia savo gaunamų pajamų, todėl kiek nuoširdus yra „Badavimo dienoraščiai“ projektas žiūrovas neturi galimybių įsitikinti, apart pokalbio su pačia menininke, kuria, beje, galima sutikti dažną dieną galerijoje.

Ar pasikeičia kasdienio gyvenimo situacija po studijų pabaigos? Greta Bernotaitė neslepia, nutapyti kūrinį irgi reikalauja išteklių – kasdieniai eskizai, kurie nugula į paveikslą, drobės, dažai. Jei žiūrovas galvoja apie tai, kad meno kūrinys yra brangus, nes tiek dar numatytų jam reikalingų buičiai pagerinti daiktų sąraše belikę, kad išlaidos paveikslui jam neatrodo pateisinamos, gal ir įspūdžių pasisemt verčiau nukeliaut į šalį, iki kurios lėktuvo bilietams kaip tik pigių skrydžių bendrovės paskelbė akciją apie sumažintą kainą. Tai ir menininkas galvoja lygiai tą patį. Nepaisant, kad tapyba, kūryba žiūrovui atrodo menininko paties pasirinkimas. Tačiau menininkė kalba, kad kurti yra jos būties neišvengiamybė. O kūrybai reikalingų priemonių supirkimas reikalauja finansinių išteklių. Anot Gretos Bernotaitės, nėra pasirinkimo kurti arba ne. Per ir savo kūriniais Greta Bernotaitė kalba su žiūrovu. Tačiau kartu pripažįsta, kad tik kūrinio pardavimas jai užtikrintų reikalingų lėšų gavimą tolesnių jos paveikslų nutapymui, lėšų būtinų didesnėms drobėms. Šiuo požiūriu apie meną, kad tai brangus dalykas, sutampa tiek žiūrovo, tiek kūrėjo pažiūros. Ir visgi siekiamybė to rožinio gyvenimo, šiuo atveju atsidavimo menui, tyrinėjimui ir atlikimo šokio, taip pat tapymui, grafikai – ji neslopsta net ir patiriant nepriteklių buityje, patiriant žiūrovo kritinį požiūrį į perkamumą kūrinio. Tai atsiskleidžia ir per kūrinius iš ciklo „Rožinis gyvenimas“. Kurie, beje, dėl rausvos spalvos kūrinyje buvimo labai nuotaikingi spalviškai, ironiški, kiek eklektiški, bet tuo ir vieni įdomesnių. O dėl meno kūrinių įperkamumo tapytoja meta žiūrovui dar ir savotišką iššūkį – visas ciklas paveikslų nutapytas ant popieriaus, atitinkamai ir taip užvadintas projektas, „Tualetnaja bumaga“ (iš rusų k. tualetinis popierius). Šio nedidelio formato kūrinius galima įsigyti už 5 eurus, kaip kad paskelbusi tapytoja savo socialinio tinklapio veidaknygės (https://www.facebook.com/GretaBernotas/) paskyroje.

Ir nepaisant ironiškai atskleidžiamos savasties, kurios atskleidimas neatskiriamas ir nuo kasdienės buities, kalbant su Greta Bernotaite, parodos arba kūrinių eksponavimo pavadinimas „Malda. Nutilusi“ pasirinktas todėl, kad kūrinys ir yra materializacija maldos. O prieš tiek laukiamas metų šventes, Kalėdas, parodos pavadinimas dar ir atspindi būseną, tvyrančia aplink. Atsigręžiant į Bibliją, bandant rasti kas yra malda, pavyksta aptikti jau konkrečios maldos žodžius, kad reikalinga taip melstis. Raginama nuolatos melstis, budėti ir dėkoti, melstis už savo skriaudėjus, melstis kenčiant, džiaugsme. Ko bus prašoma maldoje, tas bus gauta. Menininkė „išmeldė“ gausą ir įvairovę kūrinių. Kurių vieni – žaismingesni, kiti – studentiškai maksimalistiniai, labiau savęs paieškos, savęs tyrinėjimas tiek meno raiškos srityse, tiek turinyje. Dar yra gan funkcionalių kūrinių, taikytinų meno terapijai. Tai spalvų knygos. Vartant spalvų drobes, sudėtas į knygas (didesnio, mažesnio formato), žiūrovas pagal pasirinktą spalvą bei pasirinktos spalvos reikšmės dėka, ką jam reiškia ši spalva, yra vedamas į savianalizę. Taip pat yra tokių, kurie skirti konkrečiam žmogui. Tarpe tokių, bendrabučio kambariokės įrėminta nuotrauka nusukta į veidrodį. Į šią instaliaciją žvelgianti menininkė pati sau užduoda klausymą: tiek ilgai su žmogumi gyventa, dalintasi kasdienybe, o ar ji ateis aplankyti šią parodą? Be abejo, žiūrovui tai labai gerai pažįstama situacija, gyventi keletas, keliasdešimt metų su žmogumi, ir kai pavyksta pasiekti kažką sau labai reikšmingą, svarbaus, ar tas kažkada kasdienybę besidalinantis žmogus, kuris, be abejo, irgi prisidėjo ir prie šio pasiekimo, ar jis ateis, aplankys, pakalbins? Taip pat paveikslas nutapytas savo geriausiai draugei, sunkokos, bet turtingos spalvų tekstūros santykyje su kitais tapytojos kūriniais, įrėmintas puošniuose rėmuose. Triptikas vyraujančios mėlynos spalvos kurtas kartu su gyvenimo draugu. Triptiko technika skirtinga, vidurinysis labiau grafiškas, tikslesnis, nei kad du šoniniai, kuriuose nevengta ir tapybos, išgavimo daugiau spalvų, ir yra pačios Gretos Bernotaitės. O paveikslas, kuris buvo ilgai tapytas, ir ties kuriuo jau teko kūrėjai save stabdyti, sau sakyti, kad jau gana, jis jau baigtas, nes kitu atveju jo tapymas nebūtų niekada pasibaigęs. Šis verčia apsistoti ilgiausia. Keliais sluoksniais teptų dažų dėka išgautas erdviškumas, kuris kausto į save dėmesį. Įsimena ryškios, švarios spalvos. Ir jis labai kontrastuoja su paveikslas iš „Rožinio gyvenimo“ ciklo, jų spalvomis, grafiškumu santykyje su pastaruoju. Dar eksponuojamos fotografijos, kuriuose fiksuojama šviesa: bažnyčios kupole, tunelyje, apšviestas laužo šokėjo kūnas, apšviestas maslus, į tolį žvelgiančios šokėjos veidas. Klauptą apšviečiančios šviesos fotografija. Ši išsiskiria iš kitų artimiausiai perteikiama atmosfera parodos pavadinimui. Instaliacija apie vaistus nuo visų ligų. Taigi, galima apžiūrėti vienoje galerijoje vienoje parodoje daugelį Gretos Bernotaitės kūrinių.

Gyvenimo meilė – šokis, išreikštas E. Degas reprodukcijos eksponavimu, visgi Gretą Bernotaitę skatina atrasti savą kūrybinę terpę, nebūt atlikėja, o kūrėja, ieškoti atsakymo į klausymą – kas yra šiuolaikinis menininkas? Ir koks šiuolaikinis menininkas yra įdomus žiūrovui? Kiek jis gali būti daugiabriaunis, ir tik tuo ir įdomus žiūrovui? O gal kaip tik –  daugialypiškumo eksponavimas iššaukia žiūrove mintį apie tai, kad žiūrovui vis dar priimtina vienoje erdvėje eksponuojamo vieno menininko kūrinius matyti tik tos pačios technikos, tematikos, artimų spalvų ir stiliaus? Gal žiūrovas net nėra pasirengęs parodos lankymo metu apžiūrimus kūrinius diskutuot su jų kūrėju? Patogiau, nes mažiau intelektinių pastangų reikalauja, kai kūrinys jau turi vienareikšmi pavadinimą, aprašymą. O po parodą pravedama ekskursija gido, taigi tarpininko, ir nėra kuriamas asmeniškumas, kai kūrinius pristato jų kūrėjas. Nes toks asmeniškumas gali būti labiau nepatogus, jei kūrinys žiūrovui iššaukia negatyvias mintis ar nepritarimą kūrėjo išsakomoms idėjoms.

Parodos „Malda. Nutilusi“, kurią aplankęs žiūrovas patenka į XVI a. pastato erdvę, kelių ekspozicinių salių, kūriniai eksponuojami be pavadinimų. Juos sukuria pats žiūrovas, tačiau galiausia aptinka ir Gretos Bernotaitės suteiktus užvadinimus šių meno darbų. Nors kūrėja neprimeta sufleruojančio temos kūriniui pavadinimo, taigi, siekia skatinti prisidėti prie kūrinio žiūrovą, kad įsižiūrėjęs atrastų apie ką kūrinys, įžvelgtų kūrinio turinį iš savo patirties, suteiktų jam pavadinimą. Suteikiama savotiška perspektyva žiūrovui, galimybė, kad kūrinio tema ir pavadinimas gali kisti su laiku.  Bet galiausia menininkė prasitaria, kad visgi lemiama žodį apie kūrinį taria ji. Tai jos malda, kuri materializavosi, todėl nutilo tapytose paveiksluose, grafikos darbuose, instaliacijose, nuotraukose. Taigi, kiekvienas žiūrovas pasirenka ar jis prisidės prie meno kūrinio savo apsilankymu, ar suteiks ir kuriam iš kūrinių suteiks savo pavadinimą, nes įžvelgs jame visgi kitus dalykus nei kad menininkė tapė. O gal vėl grįš prie diskusijos apie tai, kad meno kūrinių įsigijimas – prabanga, todėl kam lankyti parodą jei negali sau leisti tokios prabangos? O jei jau sau leisti įsigyti paveikslą, tai tik tokio menininko, kuris jau senai meno rinkoje įgijęs pripažinimą. Pasiteisinimas vartotojiškumu. Ar tokia žiūrovo malda lankantis meno parodose ir ypač jaunų menininkų? O ir savotiškas pirmiausia sau pačiam testas, kurį žiūrovui sukuria Greta Bernotaitė kūrinių ciklu „Tualetnaja bumaga“, žiūrovui vis dar gali turėti vieną baigtį, su kurios nusiteikimu gal jau  ir įžengė į galeriją, nes vėl apsilankęs atranda savyje begalę „prieš“: labai mažas formatas, rėminimas kainuos daugiau nei paveikslas, vienas per spalvingas, kitas per juodas, trečias per abstraktu, nesuprantu paveikslu meninės vertės ir t.t. ir pan.

Tačiau dar vienas kūrinys laukia tų, kurie aplankys parodą jos uždarymo š.m. sausio 10 dieną. Ir kaip intriguoja jauna menininkė „šiandien meno kūrinys be žmogaus tapo nebe modernus“. Todėl parodos uždarymą vyks performansas „SWEET BURN“. O paroda ir pasirodė įdomiausia menininkės atvirumu eksponuojant paieškas savo kūrybos terpei: nuo E. Dega įkvepiančio paveikslo, nesidrovėjimo repropdukcijos pavidale atskleisti tai, kas gyvenime suteikia daugiausia laimės, nuo ko atsispiriant ieškoma savosios kūrybinės tapatybės, iki impresijos arba įspūdžio žiūrovui sustiprinimo apie visą jaunos kūrėjos kūrybą performanso pagalba uždarant parodą.

Božena Gudalevič

 

Komentarai