„Memų teatras“ griauna nusistovėjusias išankstines nuostatas

„Post Proceso“ teatras kartu su menininku Tomu Lagunavičiumi vis intensyviau plėtoja savo veiklą ir vis sparčiau kuria naujas teatrines koncepcijas bei spektaklio pavidalu pristato jas žiūrovams. Taigi, naująją teatrinę koncepciją režisierius pavadino „Memų teatru“.

Dabartiniame globalizacijos kontekste kiekviena mūsų gyvenimo ir veiklos sritis vis labiau grindžiama nusistovėjusiomis išankstinėmis nuostatomis apie įvairius socialinius reiškinius. Mūsų aplinka pilna įvairių socialinių idėjų, tam tikrių simbolių, ženklų, elgesio stereotipų, subkultūrų, gyvensenos stilių ir panašių dalykų. Tačiau retas pabandome užduoti klausimą: Ar visa tai tikra? Ar tai nėra meistriškai sukurta dirbtinė realybė, kurioje mes gyvename? Režisierius Tomas Lagūnavičius teigia, kad mes gyvename apsupti įvairiausių memų. Nuolatos jungdamiesi tarpusavyje bei mutuodami, jie dauginasi ir išplečia savo veikimo lauką. Tačiau jie neturi visiškos autonomijos, nes mes patys juos sukuriame.

Taigi, režisierius Tomas Lagūnavičius siūlo būdą, kuris padėtų atsikratyti sparčiai besivystančių ir daugėjančių memų, pasitelkiant įvairias teatrines priemones. Apie „Memų teatro“ manifestą, kovą su mus puolančiais memais ir teatrą kalbame su pačiu menininku.

Norėčiau pradėti nuo pačio pirmojo manifesto punkto, kuriame teigiama, kad koncepcija siekia sugriauti nusistovėjusias, išankstines nuostatas apie įvairius socialinius reiškinius. Taigi, kokios tai nuostatos ir kokie socialiniai reiškiniai?

Žmonės paveldėja du dalykus – biologiniu atžvilgiu mes paveldime genus, o per kultūrą – memus. Memai yra tarsi genai, kuriuos galime įvardinti kaip tam tikrus socialinius objektus, tokius kaip simboliai, kalba, suvokiniai, vaizdiniai, kuriuos mes visą laiką turime, nes juos mes gavome iš savo tėvų. Iškyla vienas klausimas: ar jie teisingi? Genų mes negalime pakeisti. Tai yra absoliuti nepakeičiama duotybė. O štai memai gali būti keičiami, koreguojami arba visai panaikinami. Tačiau įdomu tai, ar mes patys bandome juos pakeisti. Taigi, koncepcijos tikslas – teatrinėmis priemonėmis atskirti mitą nuo realybės. Teatros funkcija yra atskirti dirbtinai kuriamą realybę nuo esamų konkrečių faktų. Jeigu tai, ką mes matome, ir kas mums pateikiama nesutampa su tuo, kaip yra iš tikrųjų, tai teatras turi iškelti problemą ir ją analizuoti. Tokiame teatre kuriamas spektaklis tampa sukurtų memų griovimo įrankiu. Kuriamų memų mes galime rasti bet kurioje mūsų gyvenimo srityje: mene, realigijoje, šeimos planavime, politinėje santvarkoje, istorijoje ir t. t. Tokio teatro tikslas – aptikti, įvardinti ir sugriauti kuriamus ir nusistovėjusius memus. Jų sugriovimas grąžina žmogų į tikrąją realybę ir atitolina jį nuo įvairių mistifikacijų. Ir šiame griovimo momente menas plačiąja prasme gali leisti žmogui sugrįžti prie paties savęs. Svarbiausias čia yra ne emocinis, jausminis savęs suvokimas, kognityvinis savęs pajautimas. „Memų teatras“ siekia ištraukti žmogų iš fantazijų pasaulio ir pažvelgti į aplinką faktiniame lygmenyje.

Ir manifesto pavadinime, ir pačiame manifeste daugybę kartų minimas memų terminas. Kas tie memai? Ir kokia jų funkcija?

Memai – kultūrinė informacija, kuri pasireiškia per simbolius, žodžius, neverbalinę kalbą. Vienas jų bruožų – per įvairias priemones daugintis žmonių galvose. Mes visi esame apsupti ir „apkrėsti“ memų. Jie lydi mus kiekviename žingsnyje, kiekvienoje mūsų gyvenimo srityje ir veikloje. Jie daro mums įtaką ir nulemia mūsų mintis, įsitikinus ir realius veiksmus. Kalbant apie teatrą, režisierius teatre turi sukurti realybę su tam tikra jos interpretacija. Grėsmė atsiranda tuomet, kai režisierius atsisako interpretacijos ir bando suvokti realybę. Nes meno esmė kurti iliuziją, o „Memų teatro“ koncepcija imasi visai kitokios funkcijos. Čia siekiama žvelgti ir išryškinti tik pačią realybę, atsisakant bet kokių interpretacijos variacijų. Menas yra ne iliuzija, jis yra realybė. Todėl koncepcija siekia, kad teatras atsisakytų istorijų kūrimo ir žvelgtų į konkrečius faktus. Nes istorija yra niekam neįdomi. Kodėl? Todėl, kad tai yra iliuzija, bandymas atitolinti nuo realių įvykių ir prasmių. Istorija – nugalėtojų įvykių aprašymas interpretacijos lygmenyje. Mes neprivalome žvelgti į interpretuotą praeitį, mes turime domėtis realia dabartimi. Kuriant spektaklį pagal „Memų teatro“ koncepciją, režisierius turi leisti žiūrovui matyti du informacius srautus: memų kuriamą pasaulį ir realų jo egzistavimą. Spektaklio metu žiūrovas yra apsuptas ir memų lauko, ir realybės lauko. Jis gauna begalės pojučių, kurie ima judinti nusistovėjusių memų pamatą. Pavyzdys: aktorius atlieka tik vieną veiksmą viso spektaklio metu – pasiruošimas arbatos gėrimo ceremonijai –  ekrane rodomi vaizdai, susiję su samurajų gyvenimu, žiūrovai gauna trumpąsias žinutes, kuriose – tekstai iš samurajų filosofijos postulatų, o garsiniame spektaklio fone skamba juokingos istorijos, anekdotai. Taigi, štai čia ir iškyla šio teatro esmė – kas yra realybė? Žiūrovas turi atsirinkti, kas yra tikra, o kas yra tiesiog gerai sukurtas memas. Ir tik tada kai aktorius kartu su režisieriumi sukuria dvigubą realybę, žiūrovių galvose „pradeda byrėti memai“. Tuo metu atsiradęs kognityvinis disonansas suteikia galimybę pajausti ir suprasti „Memų teatro“ esmę.

Kaip gimė idėja sukurti būtent tokią teatrinę koncepciją?

Šios teatrinės koncepcijos idėją inspiravo mano asmeninė patirtis. Neseniai buvau nuvykęs į Kristianiją, Danijos sostinės Kopenhagos rajoną. Viena iš šio rajono lankomumo priežasčių – galimybė įsigyti lengvųjų narkotikų, kurie rajone yra nedraudžiami. Dauguma rajono gyventojų yra visuomenės nustatytoms normoms nepaklūstantys žmonės: hipiai, pankai, menininkai, valkatos, muzikantai ir kiti, kurie nusivylę dabartine vartotojiška visuomene ir nori susikurti sau alternatyvią gyvenamąją vietą. Taigi, aš prieš vykstant į šį rajoną domėjausi ir daug skaičiau apie jį patį ir jame vykstantį gyvenimą. Visada maniau, kad į jį patekus, kažkas manyje įvyks ar pasikeis. Tačiau tik įėjus, aš pamatau tuos pačius komercinius kioskelius įvairiai produkcijai pardavinėti, o susirinkusių turistų srautai panašūs. Trumpai tariant, viskas taip pat, niekas pernelyg nepasikeitę. Menamos laisvės, apie kurią taip plačiai kalbama, nėra, egzistuoja tie patys apribojimai. Tačiau tik truputį daugiau pasidomėjus, pakalbinus daugiau vietos gyventojų, tu supranti, kad jie gyvena lygiai tokį patį gyvenimą, kaip ir mes. Ir tada gali padaryti išvadą – jokio išskirtinio gyvenimo stiliaus ten nėra.

Taigi, tuo metu ir gimė idėja naudojant įvairias teatrines priemones sugriauti dirbtinai kuriamų memų realybę ir pasinaudojant scenos erdve sukurti teatrinę kovą tarp realybės ir iliuzijos bei interpretacijų. Be to, tik turėdamas švarias mintis ir laisvą sielą gali kažką naujo sukurti ir kitaip gyventi savo gyvenimą. Taip ir gimė ši teatrinė koncepcija, galinti padėti tai padaryti.

Teatras turi daugybę žanrų. Vienas iš jų – socialinis, kurio vienas iš tikslų yra tam tikromis priemonėmis įsigilinti, atvaizduoti ar net neigiamai pažvelgti į socialinius gyvenimo aspektus. Ar būtų galima teigti, kad šie teatriniai konceptai turi panašumų?

Kurdamas „Memų teatro“ koncepciją sąmoningai atsiriboju nuo socialinio teatro koncepcijos. Todėl, kad pastarojo esmė yra vieno žmogaus problemų identifikavimas, jų sprendimas ir pilnavertė integracija į sociumą bei jame vykstantį gyvenimą. „Memų teatro“ objektas nėra asmenybės. Jis nekreipia didelio dėmesio į žmonių asmeninį socialinį gyvenimą. Šio teatro pagrindinis objektas yra realybė. „Memų teatre“ žiūrovas, kaip asmenybė, pats įvertina pateikiamą informaciją, autonomiškai priima sprendimus. Jis pats susikuria sau realybę. „Memų teatras“ neanalizuoja vieno žmogaus ar socialinės grupės problemų. Jis siekia aptikti ir sugriauti memą, o po to keletui minučių pažvelgti į nuogą realybę. Tai nėra socialinis teatras. Socialinio teatro viena iš funkcijų sukelti yra sukelti užuojautą, altruizmą, o „Memų teatras” siekia pažadinti nuostabą, nepasitikėjimą ir abejonę.  Žmogus, kaip pagrindinis aktorius, turi pamatyti kuriamą dvigumą realybę. Jis turi atsisakyti abejotinų realybės matymo ir vertinimo kriterijų. Žmogus šiame teatre turi atrasti savyje budrumą.

Kas yra spektaklio pagrindinė inspiracinė medžiaga? Galbūt konkretus dramaturginis tekstas?

Režisierius kuria du tekstus, statydamas spektaklį. Vienas tekstas – šiuo metu visuomenėje susiformavusi ir nusistovėjusi socialinė nuomonė – memas. Antrasis – tai, kas iš tikrųjų vyksta realybėje. Tai yra konkretūs faktai, statistiniai duomenys, moksliniai tyrimai, dokumentai, kurie yra kruopščiai atrenkami ir tikrinami pagal tam tikras metodikas. Svarbiausia yra surasti pirminį šaltinį ir atlikti analizę, ar tai tik nuomonė, ar kokrečiais moksliniais tyrimais grindžiamas realus faktas. Atsiranda tam tikra rizika spektaklio medžiagos parinkimo momentu: jeigu medžiaga nėra aktuali, arba surinkti konkretūs faktai ir duomenys nesukuria tinkamo ryšio su memu. Tai reiškia, kad žiūrovas nepajus reikiamos emocijos ir spektaklis nepasieks savo tikslo. Todėl režisierius išsikelia sau didžiulį uždavinį – išlaikyti balansą tarp spektaklio meninės išraiškos ir jo pagrindo – teksto. Režisierius yra analitikas ir sintetintojas. Jis turi sąmoningai sukurti kontrastą scenoje.

Gal galite apibrėžti žiūrovo vaidmenį ir funkciją tokiame teatre?

Visų pirma žiūrovas „Memų teatre“ turi būti atviras pateikiamai informacijai, jis turi dekonstruoti nusistovėjusias išankstines nuostatas. Žiūrovas neturi būti tik aklas stebėtojas, jis turi būti aktyvus, nes jis yra pagrindinis spektaklio objekas. Žmonės, apsilankę tokiame teatre, turėtų būti realistai. Kiekvienas spektaklio metu turi bandyti atskirti tikrąją realybė nuo dirbtinai kuriamos iliuzijos, kitaip tariant, turi sąmoningai išsivaduoti nuo jį supančių memų. Kiekvienas turi nebijoti pabandyti pakeisti savo požiūrį ir taip priartėti prie realybės. Tai nereiškia, kad vieno spektaklio metu visi susirinkę ims visiškai kitaip mąstyti ir vertinti tam tikrus dalykus. Tačiau to reikia siekti. Spektaklio metu gaunama informacija turi kelti žiūrovui abejones, dvejopus jausmus. Jis turi norėti visa tai patikrinti ir įsitikinti viso to teisingumu. Žmogus turi gebėti sukelti savyje kognityvinį disonansą tam, kad išsivaduotų nuo memų kuriamos realybės. Kiekvienas turi „išvalyti savo memus“. Jis visada turi būti budrus. Paprastai žmonės yra nelinkę to daryti dėl to, kad mūsų smegenys yra tingios. Jei žiūrovo mintyse įvyksta vidinis konfliktas ir atsiranda nors menkiausia abejonė tuo, ką jis mato ir girdi scenoje, spektaklio tikslas pasiektas. Žmonės turi išsivaduoti nuo memų kuriamo pasaulio, o teatras yra puiki priemonė tai padaryti.

Kaip manote, ar taikant šią koncepcija įmanoma suformuoti repertuariniu principu veikiantį teatrą? Ar tai daugiau ekspermentinio teatro modelis?

Mano galva, toks teatras tikrai galėtų veikti pagal repertuarinį principą. Aš tikrai tikiu, kad jis rastų savo žiūrovą. Toks teatras tikrai įdomus tokiam žiūrovui, kuri yra aktyvus, analitiškas ir realistiškai vertinantis jį supančią aplinką. Taikant „Memų teatro“ koncepciją, sukurti spektakliai galėtų būti bet kurio valstybinio teatro repertuaro dalimi. Tokie spektakliai galėtų užimti ir mažąją jo dalį, tačiau jie atitiktų įvairaus žiūrovo repertuariniam teatrui keliamus reikalavimus, iš kurių pagrindinis yra įvairumas, inovatyvumas. Be to, tokia koncepcija pastatyti spektakliai galėtų pritraukti tuos žmonės, kurie retai eina į teatrą dėl to, kad jis pateikia daugiau iliuzijos, mistifikavimo, fantazijos, interpretacijų, kuria dirbtiną realybę. Ši žiūrovų dalis mieliau rinktųsi faktais, moksliniais duomenimis pagrįstą meno kūrinį. Taigi, teatras taptų įvairiapusiškas, o ne vienakryptis. Be to, norėčiau užbėgti skeptikams už akių ir pasakyti, kad tam bus pasitelkiamos įvairios meninės priemonės bei spektaklio kūrimo technikos. Taigi, mes stengiamės nesustoti tik ties moksliniais duomenimis ir tyrimais, bet kurti sintezę tarp realybės ir teatro.

Komentarai