Miesto ir atminties pokyčiai Marijos Griniuk parodoje „Konstrukcija“

Danijoje gyvenanti menininkė Marija Griniuk jau 9 metus domisi miesto atmintimi per konstrukciją, pasitelkdama archyvinę medžiagą bei gatvių fotografiją, taip sekdama miesto poveikį žmogui ir paties žmogaus pokyčius laike. Kaip autorė minėjo, ši tema yra jai pačiai labai artima ir įdomi. Šįkart ji įgavo tekstilės bei videoprojekcijos formą Kauno pilies muziejuje balandžio 2 dieną atidarytoje personalinėje Marijos Griniuk parodoje „Konstrukcija“.

Paradoksalu, kad Marijos Griniuk personalinė paroda „Konstrukcija“  vyksta neseniai sukurtame Kauno pilies viršutiniame aukšte.  Juk pati konstrukcijos sąvoka perteikiama per erdvę, jos pažinimą.Tai lyg patvirtina autorės postuluojamą idėją, jog ta pati vieta, ta pati erdvė gali keistis iš išorės, būti pateikta žiūrovui ne tik per videoprojekciją ir tekstilę, bet ir tiesiogiai per parodos erdvę. Kauno pilis – magiška vieta, kurios istorija bei dabartinė pozicija yra lyg gyvas pavyzdys, kaip miesto atminties tema atskleidžiama per konstrukciją.

Pats miesto atminties bei istorijos santykis dažnai būna skausmingas, ypač jei esame prisirišę prie erdvės. Be abejo, šis klausimas visų pirma liečia skirtingų kartų atminties problematiką, kuomet tam tikruose taškuose aptinkamas bendrumas ar iškylantis konfliktas tarp skirtingų kartų atstovų. Galiausiai, paroda skatina susimąstyti ne tik apie kolektyvinę, bet taip pat ir apie individualią atmintį, bei leidžia apgalvoti, kodėl ir kaip kiekvienas iš mūsų išstumia nepageidaujamus prisiminimus, nemalonias patirtis ir vaikystės traumas į pasąmonės erdvę.

Nagrinėdama miesto erdvės ir atminties santykių peripetijas, Marija Griniuk parodoje „Konstrukcija“ pasitelkia tekstilę, ant kurios yra rodoma videoprojekcija. Mes matome, kaip ant penkių spalviškai skirtingų pakabintų medžiagų spalvos, šešėlių bei šviesos dėka galime įžiūrėti konstrukciją, taip pat medžiagos, kabančios priešais šias penkias „tekstiles“, istoriją, jos atsiradimą. Audiniai, ant kurių mes matome videoprojekciją, yra tarsi analogija miesto dabarčiai, kurioje įžvelgiame ir praeitį. Tekstilė yra pakankamai trapus, be galo jautrus laiko ir aplinkos įtakoms audinys; su laiku joje paprastai atsiranda įtrūkimų, keičiasi jos atspalvis ir tekstūra. Manau, kad tai įgalina kalbėti apie tam tikrų paralelių tarp tekstilės ir atminties egzistavimą.

Žiūrėdamas video projekciją, žiūrovas gali pasijusti tarsi keliautų po savo prisiminimus. Galiausiai, kaip teigia žymus rašytojas Salmanas Rushdie, kiekvieno iš mūsų atmintis turi ir savo tiesą bei savo tikrovę, kuri yra išgryninama nuolatinių atrinkimo, atmetimo, perdėjimo ir sumenkinimo procesų metu, taip sukuriant nevienalytę, bet paprastai sklandžią įvykių versiją. Mes atmetame tai, ko nenorime, ir visa tai keletu įbrėžimų atvaizduojama drobėje. Žmogiškoji atmintis yra trumpa, ji įrėminta žmogaus egzistencijoje. Kiekvienas miestas ir jo atmintis yra kuriama žmogaus. Tačiau kartu ji yra labai įvairialypė, kadangi apima galybę tarpusavyje sąveikaujančių erdvių, konstrukcijų ir pasakojimų.

2

5

11

15

16

19

17

Nuotraukos: Vytautas Paplauskas.

Paroda veiks iki balandžio 28 d.

Komentarai