Performanso festivalis „CREATurE Live Art“: pokalbis su Ieva Savickaite

10390201_648251288586977_3445622823124947647_nTarptautinis performanso festivalis „CREATurE Live Art“, gegužės 27 – birželio 1 dienomis vykęs Kaune, šiemet išsiskyrė ne tik plačia užsienio bei Lietuvos menininkų performansų programa, bet ir jauniems menininkams suteikta galimybe mokytis šio meno subtilybių. Dvi savaites iki festivalio ir jo metu galerijoje „Post“ vyko Johanneso Deimlingo performanso meno studijos (PAS), paprastai rengiamos įvairių festivalių ir kitokio pobūdžio performanso renginių kontekste. Studijose dalyvavo ir šiuo metu vaidybą VDU studijuojanti Ieva Savickaitė, kuri, kaip ir kiti PAS studentai, turėjo galimybę atlikti savo performansą festivalio metu. Studijose sukaupta Ievos patirtis kristalizavosi į vizualiai itin paveikų, iš pažiūros daug dvasinių ir fizinių išteklių pareikalavusį performansą, kurį menininkė atliko gegužės 31-ąją, antrą festivalio pasirodymų dieną Rotušės aikštėje. Pasibaigus dienos programai toje pačioje Rotušės aikštėje su Ieva kalbėjomės apie jos atliktą performansą, performanso meno studijas bei vaidybos ir performanso ryšius. 

Šiandien atlikai savo pirmąjį performansą. Kaip jauteisi?

Man tai buvo toks „o, smagu“. Johannes‘as (performanso meno studijų vadovas Johannes Deimling – red. past.) po pasirodymo iškart atėjo prie manęs ir paklausė: „how was it?“,  „oh, it was fun!“  – tokie buvo pirmi mano žodžiai. Iš esmės man tai buvo pirmas viešas pasirodymas, nes prieš tai nieko bendra su performansu neturėjau, išskyrus projektą, kurį darėme su VDU kaip studentai. Bet tai buvo daugiau vykdymas to, ką mums pasakydavo, kad reikia daryti. O čia buvo performansas, kurį pati sugalvojau, pasirinkau medžiagas ir įgyvendinau.

Ar viskas pavyko sėkmingai?

Nežinau, ar sėkmingai. Nėra tokio jausmo, sėkmingai ar nesėkmingai. Galbūt padariau tai, ką norėjau padaryti. Įgyvendinau savo pirminę idėją, nors buvo ir klystkelių kūrybiniame kely, buvau pakeitusi ir vietą, ir medžiagas. Vakar vakare dar nežinojau, ką aš šiandien darysiu. Tik šįryt galutinai apsisprendžiau, nors realiai iki paskutinės minutės nežinai, kas tiksliai įvyks. Kai išėjau pro „Meno Parko“ duris, kur persirenginėjau, susikaupiau performansui, tačiau man beeinant gatve, staigiai sustojo automobilis ir pradėjo pypsėti. Man tai buvo didelis šokas, nesuvokiau, kas čia vyksta – tas irgi paveikė. Vienas automobilio signalas gali stipriai pakeisti performanso eigą.

Vadinasi, atliekant performansą, reaguoji į aplinką ir pagal tai jį formuoji?

Iš dalies taip. Bet žiūrovui, žmogui, kuris stebi, gal daugiau įtakos daro aplinka –muzika, kuri skamba, aplinkui vaikštantys žmonės, galbūt kitas žiūrovas, stovintis ir maigantis telefoną – labai daug dalykų, kurie ir sukuria visą performansą. Nėra taip, kad esi tik tai tu, yra ir aplinka, žiūrovas ir ypač čia, kur esame – centre, Rotušės aikštėje – vyksta labai daug dalykų. Buvo žaidžiamas krepšinis, skambėjo viena muzika, paskui kita, grojo orkestras – viskas susiveda į vieną ir kažkas iš to gaunasi.

Ar galėtum trumpai nupasakoti savo performanso idėją, atspirties taškus ar temas, kurios tau buvo įdomios, darė įtaką formuojant performansą?

Pirmiausia, kai ruošiantis performansui atėjau į Rotušės aikštę, buvo labai sunku pradėti viską iš naujo, nes pažįstu šitą miestą, gyvenu čia jau dvidešimt metų, dar kelis metus praleidau Vilniuj. Buvo sunku atsiriboti nuo visų prisiminimų, todėl tiesiog ėjau aplinkui ir stebėjau, kas man patraukia akį, patinka. Man labai patiko vienas aikštėje augantis medis, todėl būtent į jį koncentravausi, galvojau, kaip perteikti tą medžio stiprybę, kaip jisai stovi, visada būna čia, nesvarbu, kas vyksta aplinkui. Važinėja automobiliai, statomi ir griaunami namai, vyksta rekonstrukcijos, žmonės nuolat juda, o jis tiesiog stovi ir tu jame matai tiek daug jėgos ir stiprybės. Apie jį daug galvojau, ateidavau, būdavau čia, galvodavau.

Gamta suteikia tau stiprybės, įkvepia kūrybai?

Tikrai taip. Kai pabūni gamtoj, visai kitaip jautiesi. Pavyzdžiui, sėdi ir tiesiog žiūri į vandenį. Gali sėdėti ir žiūrėti į jį valandų valandas ir tai nenusibosta, nes tai gražu savaime.  Kadangi mūsų performanso studijų tema buvo „resistance“  – tam tikras pasipriešinimas – aš labai daug matau gamtos pasipriešinimo, ypač Kaune, kuris šiuo atveju yra išskirtinis. Tą visai neseniai supratau, kai atvažiavę užsieniečiai pasakė, kad pas mus tiek daug gamtos ir ji kažkaip vis „išlenda“. Greta architektūros matai parkus, augalus. Pas juos to daug kur nėra, tiesiog asfaltas. Man tai yra labai gražu – kai gamta priešinasi civilizacijai.

1

1a

1b

Ievos Savickaitės performansas, atliktas festivalio „CREATurE Live Art“ metu (nuotraukos: V. Paplauskas).

Būtent apie šių metų festivalio temą – „resistance“ (pasipriešinimas) – ir norėjau paklausti. Koks tavo asmeninis santykis su šia sąvoka, kaip save matai festivalio kontekste? Tą pasipriešinimą, kaip minėjai, suvoki per gamtą?

Festivalio kontekste suvokiu tai truputį kitaip. Kadangi tai yra pirmas mano susidūrimas su performansu kaip meno forma, nes esu teatro studentė, daugiausia matau save teatre ir esu labiau su tuo susijusi, bent jau iki šio laiko, nes per šią savaitę viskas kardinaliai keičiasi, tai pasipriešinimą šiuo atveju suvokiu kaip priešinimąsi tam, ką esu anksčiau išmokusi, kaip pasipriešinimą savo buvimui, matymui.

Performanse visai kitaip vertini tai, ką matai ir jauti, visai kitaip tai perteiki žiūrovui, stebėtojui. Performanso studijų metu Johannes‘as man davė suprasti, kad čia svarbu paveikslėliai, tai, ką tu matai. Pradėti viską matyti vaizdais man buvo labai sunku, nes aš pastoviai jaučiau tam tikrą pasipriešinimą, turėjau įprotį viską matyti per veiksmą, per žmogų.

Paminėjai performanso meno studijas (PAS). Kokie tavo įspūdžiai?

Tai toks dalykas, kuris tau gali atsitikti turbūt kartą gyvenime, bent jau kaip aš tai dabar matau. Turi galimybę sutikti tokius žmones, kurie visi yra labai skirtingi, iš skirtingų šalių, kontekstų, skirtingai suvokia patį performansą, turi skirtingas galimybes ir prieigos būdus. Man tai buvo labai įdomu, nes iš jų daug išmokau.

Vieni iš kitų išmokome ne tik kaip menininkai, bet kaip žmonės. Kartu gyvenome, darėme valgyti, visur kartu eidavome. Kalbėjom ne tik apie tai, kas yra performansas, bet ir kaip jaučiamės būdami tarp kitų žmonių, kaip jaučiamės savo aplinkoj. Kiekvienas turime tam tikrą „background‘ą“, esame iš skirtingų pasaulių, bet dabar, kai gyvenimas darosi labai intensyvus, neturime daug intymių pokalbių, kurių metu galėtum išsakyti savo problemas, net su ašarom akyse – ką aš išgyvenu dabar ar prieš tai, papasakoti savo gyvenimo istoriją. Tai labai svarbu, nes dažnai dalykai, kuriuos darome performanso metu, yra stipriai susiję su mūsų asmenybe, mūsų išgyvenimais.

Pavyzdžiui, Vivian (V. Ezugha, JK), kuri kartu mokėsi studijose, atliko performansą, kurio viena iš sudedamųjų dalių buvo kvėpavimas, o  ji serga astma. Kai tai žinau ir matau, kaip ji kvėpuoja miltais, subertais į guminį batą, kaip ji kosėja, man skauda širdį, nes žinau, kaip jai tai sunku, nes girdžiu kaip ji kartais ryte kosėja. Tad performansas gimsta iš asmeninių patirčių – Vivian tai ir darė, nes jai tai svarbu.

Kokie mokymosi metodai buvo taikomi studijų metu? Kaip mokėtės performanso meno?

Man labai patiko tai, kad mes viską darėme per praktiką. Nebuvo jokio teorinio įvado – kas yra performansas ir t.t. Iš esmės tai buvo bendravimas, dalinimasis mintimis. Gaudavom kiekvienas po užduotį, o jas atlikę šnekėdavom apie tai – kas mums patiko, kas pavyko gerai. Net jeigu visa tai, ką tu padarei, nebuvo labai gerai, tau nepavyko – vis tiek galima atrasti ir gerų momentų. Iš esmės tai nėra taip konceptualu, tiesiog nuomonių pasidalinimas. Tarkim, jei kuriuo nors momentu aš žiūrėdama į tave kažką pajaučiau, aš ir sakau, kad man tai buvo svarbu, pamačiau vieną ar kitą paveikslą iš savo gyvenimo.

Žodžiu, mokymasis vyko diskusijų būdu – į tavo individualią veiklą, praktiką nebuvo daug kišamasi, tik vėliau žodžiu duodamas koks patarimas.

Taip, viską aptardavom.  Palygindavom dalykus – šitas buvo gerai, o pas tave gal to buvo šiek tiek mažiau, tad atsižvelk į tai. Tai yra vienas iš būdų – tiesiog bendrauti ir kalbėti apie tai, ką mes darom. O kitas būdas, kurį mes naudojom – žiūrėti kitų menininkų darbus, tai, ką jie yra padarę. Bet, vėlgi, matydavom praktinį darbą, nuotraukas arba klausydavom pasakojimų apie tai, kas buvo padaryta.

Kai analizuodavot matytus darbus – kokias išskirdavot stipraus performanso savybes?

Sunkus klausimas (šypsosi). Nežinau, man atrodo, niekada nebuvo pasakyta, kad vienas darbas stiprus, o kitas – nestiprus. Tiesiog atlikęs performansą pats jauti, kiek savęs atidavei. O žiūrovas atitinkamai jaučia, ar jis kažką gavo, ar ne. Kiekvienam žiūrovui skirtingai – vienas performansas gali būti labai artimas, labai paveikus, o kitas ne.  Čia nėra taisyklių ar rėmų, į kuriuos būtų galima įdėti, nes performansų galima prisigalvoti įvairiausių. Gali tiesiog rašyti su kreidele ant žemės, bet kaip tu tai darysi, su kokia intencija ir kokia bus tavo mintis – nuo to ir priklausys, kiek tai bus stipru.

1d

1c

1e

Ievos Savickaitės performansas, atliktas festivalio „CREATurE Live Art“ metu (nuotraukos: V. Paplauskas).

Ką šių studijų metu supratai apie save? Galbūt atradai tam tikras savybes, kurias galėtum išskirti, kurios padeda tau performanso metu?

Manau, kad atradau vieną svarbų dalyką. Vieną, kurį tikrai gerai pajaučiau po šiandienos performanso – kad aš esu stipri. Ne tai, kad esu stipri iš esmės, nes fiziškai esu mažas žmogus (šypsosi), bet kad galiu padaryti kažką virš savo ribų, kad turiu pakankamai jėgos, reikalingos padaryti kažką, ko žmonės, mane pamatę, neįsivaizduoja, kad sugebėčiau. Supratau, kad turiu jėgos savyje daryti dalykus, kurie atrodo neįmanomi.

Šiandien ryte prabudusi nenorėjau keltis iš lovos, nenorėjau nieko daryti, nes nežinojau, kas bus. Jau norėjau nueiti pas Johannes‘ą ir paklausti, ar galiu nieko nedaryti, tačiau šalia buvę Vivian, Jolanda ir Deividas mane palaikė, drąsino. Tuomet supratau, kad iš tikrųjų galiu – atsikėliau ir galiausiai tai padariau. Man atrodo, tai ir yra gražiausia, bet be jų palaikymo nebūčiau galėjusi to padaryti.

Minėjai, kad studijuoji vaidybą VDU – kokį jauti skirtumą tarp vaidybos, kurią praktikuoji universitete ir performanso praktikos? Kaip šios dvi sritys tavo atveju papildo ar trukdo viena kitai?

Šios dvi sritys yra labai skirtingos, bent jau dabartiniu mano supratimu. Teatre visą laiką yra tam tikras atramos taškas – atsiremi į kažkokią medžiagą , parašytą žodį. Teatre žodis turi labai didelę reikšmę, o performanse daugiau yra vizualumo. Nors teatre vizualumo netrūksta, nes yra scenografija, apšvietimas ir t.t., bet žvelgiant iš aktorinės pusės – daugiau remiamasi žodžiu. O performanse svarbi vizualioji dalis.

O kalbant apie  vidinius išgyvenimus, kurie įvyksta atliekant vaidmenį teatre ir kuomet tu atlieki performansą prieš publiką. Koks skirtumas šiuo atveju?

Performansu metu visą laiką esi savimi. Nesi niekas kitas, tik tas, kas iš tiesų esi. Tad performansas nuo teatro skiriasi tuo, kad čia susitikimas su savimi ir tų ribų išbandymas vyksta neužsidedant jokios kaukės, pasitelkiant savo kūną. Teatre tai irgi būna asmeniška, bet tą asmeniškumą patiri ne atlikdamas kažkokį vaidmenį ant scenos, bet vaidmens kūrimo metu. Visas procesas iš esmės vyksta ilgai iki to momento, kai užlipi ant scenos ir tai suvaidini. Turi savo asmenybę kažkokiais būdais įtalpinti į veikėjo psichologiją, jo gyvenimo būdą, daug kitų dalykų. Performanso atveju tik jį atlikdamas gali pajusti ribas, nes repeticijų nėra. O teatre būtent per repeticiją susitikinki su savimi ar patiri skaudžius momentus, kuomet režisierius tave „laužo“, kada bandai suvokti kito žmogaus suvokimą, kuris tau gali būti visai nepriimtinas. Žodžiu, tai proceso skirtumai.

Kaip performansas atsirado tavo gyvenime, kaip įsitraukei į tokią veiklą?

Dėl kelių pagrindinių priežasčių. Pirma tai prisiliesti prie performanso meno šiek tiek gavau kai kartu su kitais VDU vaidybos studentais dalyvavom „Grynparko“ festivalyje, vykusiame praeitais metais Kaune. Vėliau su festivalį organizavusia „Artscenico“ kompanija važiavome į Vokietiją, kur praleidome 10 dienų ir galėjome stebėti, kaip žmonės dirba, pajusti kitą buvimo kokybę, ypatingai buvimo su gamta, nes visi „Artscenico“ performansai vykdavo gamtoje, buvo su ja susiję.

O kita priežastis – noras šiek tiek išlįsti iš teatro, tokio, kokį mes dabar jį matome Lietuvoj ir universitete, nes jis gali būti visai kitoks. Asmeniškai labai norėčiau, kad teatras būtų labiau performatyvus, kad imtųsi naujų formų. Man atrodo, kad norint visa tai atnešti į teatrą, pirma turi pats išbandyti, patirti.

Iš esmės mane veda noras atrasti kažką naujo, kas man tiktų kaip išraiškos būdas, toks, kokį aš galėčiau priimti ir su kuriuo galėčiau gyventi.

image009

PAS – Performanso meno studijos (http://pas.bbbjohannesdeimling.de), vykusios galerijoje „POST“ (nuotrauka: Monika Sobczak).

O kaip nusprendei sudalyvauti festivalio „CREATurE Live Art“ iniciatyva į Kauną atvežtose performanso meno studijose?

Viena iš festivalio organizatorių, Vaida Tamoševičiūtė, kurią anksčiau pažinojau, nes turėjom bendrą projektą, labai rekomendavo šias studijas. Mane tai sudomino, todėl nusprendžiau sudalyvauti jei  VDU sutiktų dalinai finansuoti, nes studijos pakankamai brangios. Jei būtų reikėję mokėti visą sumą, nebūčiau galėjusi sau to leisti. Iš kitos pusės, studijų vadovas Johannes‘as labai palankiai žiūri į tuos, kurie turi rimtą susidomėjimą, tačiau neturi pakankamai lėšų. Iš tokios veiklos bet kokiu atveju nėra užsidirbama, svarbiausia – perduoti žinias, dalintis patirtimi.

Buvai vienintelė lietuvė šiose studijose. Ar jautei kultūrinius skirtumus?

Iš esmės ne. Galbūt todėl, kad visi susirinkę žmonės – aš, Vivian, kilusi iš Nigerijos, dabar gyvenanti Didž. Britanijoje, Deividas iš Kanados ir Jolanta iš Nyderlandų – esame labai skirtingi, bet tuo pačiu labai atviri. Susirinko žmonės, kurie žino, ką jie nori daryti, turi tam tikrą dėmesio tašką, kuris šiuo atveju buvo performansas, buvimas kartu, tad tie skirtumai pasidaro ne kaip kliūtys, bet dalykai, kurie papildo.

Pavyzdžiui, daug šnekėjom apie kalbas, bandėm šiek tiek pramokti vieni kitų kalbas, bent jau pagrindinius žodžius. Išsiaiškinom, kad tam tikri daiktai, kaip sakykim stalas ar kėdė, yra tos pačios vyr. ar mot. giminės skirtingose kalbose. Tai buvo labai įdomu sužinoti.

Apskritai jie labai pamilo Kauną. Sakė, kad būtinai reikia čia sugrįžti. Klausiau, ar dalyvautų festivalyje kitais metais, jei kviestų, tai sakė, kad taip, būtinai, nes vėl galėtų pamatyti mane ir šitą nuostabų miestą.

Kokie tavo artimiausi planai pasibaigus festivaliui?

Artimiausi planai – kažkaip išlaikyti paskutinius du egzaminus (šypsosi). Vasarą gali būti, kad važiuosiu dar kur nors pasimokyti performanso meno, nes, manau, tai būtų naudinga. O toliau bus matyti.

O kaip ateityje žadi derinti vaidybą ir performansą?

Manau, nedarysiu didelės pastangos šias sritis sujungti, nes iš esmės matau, kad viskas jungiasi. Kadangi performanso studijų metu turėjau vis sugrįžti į teatrą, nes turėjom repeticijas ir egzaminus, pastebėjau, kad ten pradėjau jaustis visai kitaip negu prieš performanso studijas. Dalykai, kurie atrodė labai svarbūs anksčiau, tapo nebe tokie svarbūs. Pradedu pastebėti žmones, galbūt išmokau tiesiog labiau būti erdvėje ir skirti, kad scena nėra atskiras dalykas, kad scenoje gali būti taip pat kaip šitoje Rotušės aikštėje. Tad man atrodo, tai savaime jungiasi, natūraliai mezgasi dialogas tarp teatro ir performanso. Manau, nelabai reikia stengtis, kad tai įvyktų, tai įvyks savaime. Santykinai tai jau vyksta.

image008

image007

PAS – Performanso meno studijos (http://pas.bbbjohannesdeimling.de), vykusios galerijoje „POST“ (nuotrauka: Monika Sobczak).

Viršuje: Ievos Savickaitės performansas (nuotraukos autorė: Natacha Paganelli).

Komentarai