Prašau, kalbėkite po vieną: M.Pridotko paroda „Autoportretas su rankomis“

Įeinu, pasitinka galva ir sveikinasi.

Stebiu. Mąsto masė mąstančiųjų. Ir vis galvoju, ką gi autorius nori visu tuo pasakyti?

Vieni rėkia, klykia, kiti tyli ar žiovauja. Dar kiti bando tau kažką tyliai pasakyti. Bandai skaityti iš lūpų ir stengiesi suprasti, tačiau sunku perskaityti, ką gi jie sako, ir apskritai, ar jie nori man kažką pasakyti? Ar jie kalba apie save, nori pasipasakoti? Kol kas niekaip nesusikalbam ir tai glumina, nes dialogas, kurio tikiesi, neįvyksta.

Tačiau kiek vėliau, lėtai vaikščiojant tarp jų ir apžiūrinėjant galvas pastebėjau, kad viena galva mirktelėjo kitai galvai. O gal man? Iki galo taip ir nesupratau, tačiau viena aišku – jos šnekasi tarpusavyje! Ko gero, čia veikia kokios nors telepatinės galios, nes ilgiau būnant įsiklausau ir suprantu, ką jos kalba viena su kita ir įsitraukiu į pokalbį.

Nebylusis kinas.

5

Labai asmeniškas dalykas, šiuo atveju menininko autoportretas, išdegtos galvos, keramikinės atliejos, tampa bendra ir visuotina. Naudodamas savo galvos molines išliejas kūrėjas pasitelkia filosofinį išeities tašką – aš.

„Aš turėtų reikšti individualų savo būties pajautimą per asmenybės pasaulėjautą ir moralę. Jis paprastai susijęs su gyvenimo prasmės, tikslo ieškojimu, su ištikimybe tikslams bei idealams. Tačiau platesne prasme Aš gali reikšti ne tik individą, bet ir žmonių grupę, netgi žmoniją. Aš fenomeną sukuria savistabos, intelektinio stebėjimo aktas. Aš – ne individas, o greičiau bendrybė, kurioje kiekvienas individas galėtų surasti save.“

/Iš J. G. Fichtė „Žmogaus paskirtis“, p. 13, Vilnius, „Mintis“, 1982/

1

Akmuo.

Tas daiktas, kuris laiko galvas, vadinamas valu, iliustruoja kažkokią nematomą jungtį su visata, kuri yra ir kurią kartais gali pajausti savo juslėmis.

Ėjimas į save. Įėjimas į begalybę per save.

Norisi dar pabūti, bet išeinu.

4

7

2

6

9

Tekstas: Povilas Ramanauskas. Nuotraukos: Vytautas Paplauskas.

Paroda galerijoje „Meno parkas“ veiks iki sausio 16 d.

Komentarai