„Sielos virtuvė“, „The Doors“ arba būk savimi, tai ir yra tavo raktas

Atvėrus Nacionalinio Kauno Dramos teatro salės duris pasitinka gyvas rokenrolas: skamba „The Doors“, septyni jauni aktoriai džimiškai šėlsta scenoje, ryškios lempos atsuktos į dar tik besirenkančios publikos pusę, ši kiek sutrikus, bet susidomėjus ir gyvybinga. Kažkas juokauja, jog norėtų pašėlti kartu su aktoriais, kažkas trypia koja į skambantį „The Doors“ „Soul Kitchen“ ritmą, o kažkas nerimauja: „Ar tos šviesos taip ir liks į mus atsuktos?..“ Tai tokia „Vandenyno dirbtuvių“ „Sielos virtuvės“ pradžia – įtraukianti, intensyvi, intriguojanti. Intensyvus spektaklio ritmas išlaikomas visą valandą ir trisdešimt minučių, iki pat pabaigos.

Šią tiksinčią bombą sukonstravo režisierius Ainis Storpirštis drauge su dramaturge Austėja Lunskyte-Yildiz ir šešiais parako nestokojančiais aktoriais. Kolektyvinis kūrybinis procesas vyko ne kur kitur, o pačioje A. Storpirščio namų virtuvėje. Spektaklyje daug prasminių sluoksnių, kuo giliau kasi – tuo daugiau rasi, tačiau aš kalbėsiu apie „Sielos virtuvės“ aktualumą mūsų laikų visuomenei, nes daugelis jaunų žmonių kontempliuoja spektaklyje iškelta problematiką: „kokio velnio mes savęs ieškom kituose?“ Šis spektaklis tarsi kreipiasi į jauną, ieškantį žmogų, purto už pečių ir sako: „būk savimi, tai ir yra tavo raktas“.

©Laura_Vanseviciene-8027

Spektaklio veiksmas vyksta „The Doors“ lyderio Džimo Morisono virtuvėje, bet tai ne šiaip virtuvė, o sielos. Virtuvė siejasi su išoriniu pasauliu, buitiškumu, žemiškumu, kūniškųjų malonumų tenkinimu, tai vieta kur vyrauja chaosas ir nuolatos vyksta kažkoks veiksmas. Tuo tarpu siela siejasi su vidiniu pasauliu ir visai priešingomis sąvokomis- aukštąja materija, visatos energija, dvasiniu pasauliu, kūrybine galia. Spektaklyje vyrauja šie du kontrastingi komponentai – viena vertus, herojams rūpi „geras tūsas“, smagiai praleistas laikas draugų ir svaigalų draugijoje, kita vertus – jie trokšta būti kūrėjais ir įprasminti savo egzistavimą meno pavidalu.  Tačiau ką daryti, jei nori būti menininku, bet toks nesi? Jei tu esi toks pats, kaip daugelis? Cituoti? Kalbėti ne savo žodžiais? Tai tartum nuoroda į dažną šiuolaikinį jauną žmogus, kuris nebemoka išnaudoti ir įprasminti savo laisvės bei galimybių, nebežino, nei kas jis, nei ko jis nori, tad nuolatos stengiasi būti panašus į kažką, tik ne į save.

„Sielos virtuvėje“ protagonisto nėra, visi spektaklio herojai – džimai. Jie visi vienodi, „drėbti iš to pačio molio“, tačiau visi bando būti kažkuo, kuo nėra: aktoriaus Aleksandro Kleino įkūnytas Džimas trokšta būti toks kaip Frydrichas Nyčė, Simono Storpirščio – kaip Džekas Keruakas, Dainiaus Taručio – kaip Antoninas Arto, Vaido Maršalkos – kaip Van Gogas, Kaspars Zvigulio – kaip Vaclavas Nižinskis, o Gabijos Urniežiūtės – tiesiog kaip moteris. Viso spektaklio metu daug kalbama apie meną, apie kūrybą, tačiau kūrybinis veiksmas praktiškai nevyksta. Daug šnekama, mažai daroma. O ir šnekama ne savo žodžiais. Moteris nuolatos primena: „Tai ne tavo žodžiai, Džimai“. Blogiausia, kai ne tik šnekama ne savo žodžiais, bet – dar ir nesuvokiant jų prasmės. Mes visi tik ir cituojame garsius menininkus, grindžiame savo mintis jų mintimis, kol galiausiai pasisaviname svetimus žodžius, kalbame kitų žodžiais kaip savais. „Dievas yra miręs, mes nužudėme dievą“, – rėkia Nyčės savyje norėjusi turėti Džimo pusė. Bet ar jis supranta, kodėl ir kaip mes jį nužudėme? Pabaigoje prisipažįsta, jog ne. Jis tik cituoja. Nes cituoja visi.

©Laura_Vanseviciene-7954

Atskiri aplodismentai skirti latviškajam Džimui, kurį įkūnijo latvių aktorius Kaspars Zvigulis. Jis išsiskyrė ypatingu multifunkcionalumu, panašu, jog tai – vienas iš tų žmonių, kurie ką daro, daro gerai. Nuo vokalinių ir fizinių sugebėjimų iki gebėjimo kalbėti lietuviškai, nors „Vandenyno dirbtuvių“ grupėje jis sukiojasi tik apie metus laiko. Panašu, jog K. Zvigulis kaip aktorius geba susitapatinti su savo personažu arba, kad jo personažas labai artimas jo paties asmenybei, nes nebuvo nė abejonės, jog jis šventai tiki tuo, ką daro. Visi „Sielos virtuvės“ aktoriai degė tuo tikėjimu, tačiau Nižinskiškoji Džimo pusė dar ir uždegė publiką.

©Laura_Vanseviciene-8056

„Sielos virtuvėje“ netrūksta provokuojančių scenų: keiksmažodžiai, agresija, vienas kito plūdimas necenzūriniais žodžiais, į žiūrovą atsukama ryški šviesa, aktoriaus artumas, kreipimasis į publiką, jai užduodami klausimai, intymios scenos, simultaninis veiksmas, dėl kurio žiūrovas išbalansuojamas, nuolatos įsitempęs… Bet nors kartais ir atrodo, kad šiuolaikinę visuomenę jau sunku kuo nors nustebinti, jog ji pasidarė atspari įvairiems dirgikliams, džimų spektaklyje (teatras vyksta teatre) dviejų vyrų bučinys ar išraiškingai imituojamas meilės aktas akivaizdžiai sudirgino jaunąją publiką: čia žiūrovai stebėjo vyksmą su siaubu akyse ir dramatiškai užsidengę delnais burnas, girdėjosi nepatogūs muistymaisi kėdėse, nepasitenkinimo dūsavimai, o aktoriams paklausus, ar kam nors nepatiko jų spektaklis, daugelis net nesudvejoję kėlė rankas. Panašu, jog šiuolaikinę publiką dar yra kuo šokiruoti, tik klausimas ar priemonės tinkamos ir, ar tokia provokacija „papurto“ žmogų ir priverčia atsibusti bei pažvelgti giliau. Tačiau, kita vertus, šis spektaklis akylesnį žiūrovą purtė reflektuodamas tiesą apie mus ir mūsų visuomenės problemas, kitaip tariant – atstatydamas prieš mus veidrodį. Turbūt retas žiūrovas, kuris visame šitame ryškiaspalviame, chaosu dvelkiančiame džimų nerūpestingume neapčiuoptų kažkokio nevilties, liūdesio, vienatvės skaudulio. Tai išreikšta pakankamai ryškiai. Visa desperacija žūtbūt apsvaigti, kvailioti, užsimiršti, tartum net nebūti realiajame pasaulyje – stipri nuoroda į tai, jog žmogus nesusitaiko su savo realia būtimi, ji jo netenkina. Bet ar jis nori ką nors keisti?

Spektaklio erdvėje vyrauja bohemiškas chaosas: sienos nukabinėtos kultinių menininkų ir rašytojų plakatais bei nuotraukomis, tarp besimėtančių knygų, rašiklių, dažų tūbelių, tuščių butelių, šiukšlių, nuorūkų, purvinų paklodžių gausu muzikos instrumentų, kurie yra neatskiriama spektaklio koncepcijos dalis, siekiant sukurti Džimo Morisono „sielos virtuvės“ įspūdį.

©Laura_Vanseviciene-8196

Muzika – labai stipri spektaklio pusė. Gyvas atlikimas suteikė teatriniam vyksmui dar daugiau gyvybės ir tvinksinčio pulsavimo. Džimai desperatiškai „pjaustė“ gitaras ir negailėjo savo balso stygų, o sintezatoriaus garsai (grojo aktorė Agnieška Ravdo) kūrė bendrą spektaklio atmosferą ir dalyvavo tartum dar vienas pilnavertis aktorius.

Bet vis dėl to svarbiausias šios virtuvės akcentas – durys. Bet ne šiaip durys, bet – suvokimo durys. Džimo Morisono stabas Viljamas Bleikas yra sakęs: „Jeigu žmogus atvertų suvokimo duris, jis viską pamatytų tikruoju pavidalu“. Spektaklio džimai sako, jog nori tas duris atverti. Tačiau kyla klausimas, ar jie iš tiesų nori pro tas duris išeiti? Ar verčiau jie renkasi regresyvų, patogų, jiems žinomą hedonistinį gyvenimą, tačiau apsimeta, jog trokšta išeiti už to pasaulio durų, nes jei to nori kiti džimai, turi norėti ir tu. Paradoksalu tai, jog visi penki jie galvoja tą patį, tikina vienas kitą, jog nori pamatyti „kitą pusę“, tačiau tuo netiki patys savyje. O kaip dažnai mes kalbame apie dalykus, kuriais netikime vien dėl to, jog padarytume kažkam įspūdį? O kaip dažnai bijome daryti tai, ką iš tiesų norime? O kaip dažnai apsimetame, jog kažko norime, nes reikia norėti? Durys džimams atsivėrė keletą kartų ir jie to net nepastebėjo. O atsivėrė jos labai ironiškam tikslui – papildyti alkoholio atsargas. Tai tartum žinutė: durys atsiveria, jei to nori, o svaigintis jie tikrai troško. Durys užvertos tiems, kurie nežino, ar nori pro jas išeiti. Mes esame laisvi ir kartais nebežinome, ką su ta savo laisve daryti. Blaškomės, ieškome, regis kartais mums atviros visos durys, tačiau turime per daug raktų, per daug galimybių ir dažnai nebežinome, kuriuo raktu tas duris atrakinti. Dairomės vieni į kitus, ieškome kažko kituose, bet kokio velnio? O gal tikrai, tereikia pažvelgti į save, ir durys atsivers. Juk vienam iš džimų jos galiausiai atsivėrė…

©Laura_Vanseviciene-7978Taigi, pradžioje „Sielos virtuvė“ suteikė greito, spontaniško, paviršutiniško, orientuoto į mases produkto įspūdį, tačiau veiksmus vykstant šis Ainio Storpirščio kastas šulinys gilėjo – įsižiūrėjus ėmei matyti vis daugiau gylio, ėmei regėti ir savo atspindį, kartkartėmis kažkokį atvirkščią, kartkartėmis tiksliai tokį, koks jis yra. Mes kartais bijome atsigręžti į save, nes bijome to, ką ten rasime, tačiau šis spektaklis pastato prieš tave veidrodį, kuriame esi tik tu, ir tik tu sau esi citata. Ieškantis žiūrovas gal ir neras spektaklyje atsakymų, tačiau tikrai ras daug klausimų sau, o tai – jau didelis žingsnis, judant savęs kaip kito citatos atsikratymo link.

Spektaklio pabaigoje šviesos taip ir liko atsuktos į žiūrovą. Tik ar išdrįsim į save pažvelgti, o gal taip ir liksim stovėti tarpdury ir vėl dairysimės į kitus?

Fotografijų autorė: Laura Vansevičienė.

Komentarai