„Tuštumos teatro“ koncepcija „Post Proceso“ teatre

Kiekvieną dieną esame apsupti instrukcijų, paaiškinimų, nurodymų. Neretai mus tai erzina, sukelia pasipiktinimą. Kartais tai virsta dar vienu dirgikliu mūsų aplinkoje. Kita vertus, dažnai visa tai mums palengvina buitį, darbus. Paaiškinimai vis dažniau atsiranda ir pramogų bei kultūros sferose. Šiuolaikinis teatras taip pat naudojasi instrukcijomis. Susirinkę į „Post Proceso“ spektaklį „Vienis“ (rež. Tomas Lagūnavičius), kuris buvo pristatytas spalio 14 d., prieš jam prasidedant taip pat išgirdo trumpą instrukciją. Buvo primenama atsikratyti išankstinių nuostatų bei prašoma pasirausus savo atmintyje iškelti vieną svarbų ar įsimintiną įvykį, kuris būtų vertas tapti spektakliu. Pabrėžiama, kad dalyvavimas ir įsitraukimas (atsiribojimas) vyksta laisva valia. Paradoksalu, tačiau tik nuo to priklausys spektaklio realizavimo galimybė. Gavę trumpą instrukciją ir paraginti režisieriaus, žiūrovai užpildė sėdimas vietas, prieš tai nuo jų pakėlę sąsiuvinį bei rašiklį. Klausiamais žvilgsniais dairydamiesi vieni į kitus, pasiruošė rašyti. Režisierius papildė žiūrovų gretas. Tuščią salės erdvę užpildė tik mikrofono skleidžiamas režisieriaus balsas ir projektoriaus ekrane pasirodęs pirmasis klausimas. Spektaklis prasidėjo.

„Post Proceso“ teatras pasiūlė žiūrovui išeiti iš teatrinės komforto zonos. Tai reškia, kad pasinaudojus „Tuštumos teatro“ koncepcija, buvo suteikta galimybė pačiam susikurti tokį spektaklį, kokio žiūrovas nori, o nesitikėti jau sukurto kūrinio. Režisierius scenos erdvę išlaisvino, eliminavo iš jos bet kokią scenografiją bei butaforiją. Ji liko tuščia tiek apipavidalinimo atžvilgiu, tiek draminiu veiksmu. Viso spektaklio metu niekas joje nesikeitė ir neįvyko. Žiūrovas nepamatė besikeičiančių mizanscenų, choreografinių piešinių, kurie įprastame draminiame spektaklyje yra apgalvoti ir suplanuoti.

„Tuštumos teatro“ koncepcijos pagrindine figūra tapo pats žiūrovas. Spektaklio metu jis nebuvo pasyvus ar neutralus stebėtojas. Susirinkusiųjų žiūrovų grupę galėtume įvardinti kaip atskirą sociumą, kurio kiekvienas narys yra individualus, išskirtinis. Ateidami jie atsinešė skirtingas patirtis, išgyvenimus ir turimą informaciją. Koncepcijos tikslas – spektaklio metu tai paversti materija. Visų žiūrovų vaizduotė ir fantazija yra tarsi paralelinė scenos erdvė. Joje ir turi atsirasti spektaklis. Tik pačio žiūrovo indėlis atneš tam tikrų rezultatų. Įdomu ir tai, kad nepaisant to, jog scenos erdvėje spektaklis neįvyko, režisierius kartu su žiūrovais taip pat jį kūrė. Jis tapo žiūrovų vaizduotės vadovu. Savo valdžią jis įtvirtino 36 klausimais, kurie buvo tarsi spektaklio draminis tekstas. Koks pjesės siužetas, apie ką ji? Kokie personažai joje veikia? Kiek moterų, vyrų? Kokiomis trajektorijomis judės aktoriai visos spektaklio metu? Kokia bus scenografija? Ar jos iš vis nebus? Kokia muzika skambės spektaklio metu? Ar ją kurs gyvi instrumentai? Ar spektaklį paįvairins šokio elementai? – tokie klausimai buvo užduoti žiūrovams, o atliko jie kelias funkcijas. Pirmoji – apibrėžties nustatymas. Antroji – edukacinė. Tikrai nedaugelis, atėję į spektaklį, žino visas jo sudedamąsias dalis. O šiuo atveju žiūrovai sužinojo, nuo ko prasideda ir pagal kokius kriterijus yra statomas spektaklis. Taip gaunama labai vertinga informacija. Taikant „Tuštumos teatro” koncepciją pasikeitė ir įprastinis režisieriaus vaidmuo. Spektaklio metu jis atliko savotišką moderatoriaus funkciją. Pasitelkdamas klausimus, jis statė spektaklį, tačiau ne tik nuo jo vieno priklausė galutinis rezultatas. Be to, rezultatas nebuvo baigtinis.

DSC05080

Dėl žiūrovo svarbos taikant „Tuštumos teatro“ koncepciją, spektaklyje galbūt buvo galima pasigesti grįžtamojo ryšio. Nepaisant to, jog žiūrovas turėjo teisę dalintis arba nesidalinti savo sukurto spektaklio vaizdiniais, spektaklio metu nebuvo sukurta galimybė pamatyti nei vieno iš keleto galimų spektaklių. Tai reiškia, kad kiekvienas žiūrovas liko tik su savo individualiu kūriniu ir nesusipažino su tuo, ką sukūrė kiti. Be to, dingo giluminių įvykių įprasminimas. Režisierius galbūt sąmoningai viso spektaklio metu kurtą netiesioginį ryšį su žiūrovais tokį jį ir paliko. Tik iš besikeičiančių žiūrovų mimikų ir kūno judesių buvo galima suprasti arba daryti prielaidas apie jų įsitraukimą arba atsiribojimą. Kai kurie iš jų sėdėjo nuleidę galvas, kiti įnirtingai kūrė savo spektaklį. Be to, atsirado abejojimas koncepcijos funkcionalumu ir veiksmingumu bei įtaikingumu. Iki galo liko neaišku, ar spektaklis, kuriamas pagal šią koncepciją, pasiekė savo tikslinę auditoriją. Tad su tokiomis abejonėmis spektaklis ir pasibaigė.

Visgi verta sutikti, kad „Tuštumos teatro“ koncepcija įgalino žiūrovą tapti laisvu kūrėju, išsivaduoti nuo primestų regimų vaizdų, interpretacijų, simbolių. Jam buvo suteikta galimybė išlaisvinti savo fantaziją, atverti vaizduotę ir įprasminti tam tikrus savo gyvenimo įvykius spektakliu, kuris atitiktų visus tokio formato renginio reikalavimus. Taigi, „Tuštumos teatras“ – tai atvira erdvė, kur išnyksta ribos ir atsiranda individualizacija.

Nuotraukos: „Post Proceso“ teatro archyvas.

Žymos:

Komentarai