Vilma Pitrinaitė: Susikurdami mitą, susikuriame pasaulio matymą

Vasario ir kovo mėnesiais Kauno šokio teatras „Aura“ didžiuosiuose miestuose pristato naujausią spektaklį „Pandora“. Teatro inicijuotoje platformoje „Ant AUROS batuto“ spektaklį kūrė choreografė Vilma Pitrinaitė – buvusi „Auros“ šokėja, prieš dešimtmetį išvykusi į Prancūziją, kur studijavo šokį ir režisūrą, dirbo su įvairiais choreografais. Jauna choreografė Prancūzijoje turi savo šokio kompaniją, prieš porą metų jos spektaklis „Mis Pasaulis 2014. Lietuva“ buvo pristatytas festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Su V. Pitrinaite kalbamės apie naujausią jos darbą, kūrybines įtakas bei patirtis kuriant Lietuvoje.

Spektaklį pavadinote „Pandora“. Ar ši mitinė būtybė yra raktas į spektaklio temą?

Spektaklyje kalbu apie nerimą – abstrakčią nelaimės, katastrofos baimę, su kuria susiduriame kasdien. Baimę, nerimą noriu prisijaukinti ir suprasti, todėl šis spektaklis – tai žaidimas, žaidimas kuriant. Nerimas – pernelyg plati tema, tad reikėjo ją susiaurinti. Tai padaryti padėjo Pandoros mitas.

Gal galėtumėte jį priminti skaitytojams? Kas šiame mite jums yra svarbiausia?

Graikų mituose Dzeusas, norėdamas atkeršyti Prometėjui, paprašė Hefaisto iš molio nulipdyti labai gražią merginą – Pandorą. Kad ji suviliotų Prometėjo brolį, dievai jai suteikė pačius gražiausius bruožus ir įdavė indą. Į jį sudėjo didžiausias nelaimes ir baisiausias ligas. Prometėjo brolis abi dievų dovanas priėmė. Vieną dieną smalsi Pandora norėjo pažiūrėti, kas gi tame inde. Kai jį atidarė, visos nelaimės ir ligos pasklido po visą pasaulį – jos nekalba, tad niekas nežino, kada jos ateis. Pačiame indo dugne buvo viltis, bet išsigandusi Pandora indą uždengė, taigi, ir viltis liko uždaryta.

Spektaklio programėlėje sakote: , „Mes nenorime, kad mums kurtų mitus, norime patys juos susikurti“. Tai Piero Paolo Pasolinio įtaka, tiesa?

Nei vienas kūrėjas nepasitenkins kitų sukurtais pasaulėvaizdžiais, bet taip pat neįmanoma išsisukti ir jų nenaudojant. Gyvendami post (post post?) modernios kultūros pasaulyje, negalime nežinoti ankstesnių pasakojimų, bet galime juos perkurti. Susikurdami savo mitą, mes patys susikuriame pasaulio matymą, kaip mes jame gyvename ir kaip elgiamės su tais iššūkiais, kuriuos jis mums pasiūlo.

P. Pasolinį labai mėgsta prancūzų intelektualai, tačiau Lietuvoje jis nėra plačiai žinomas. Ką jis jums reiškia?

Taip, Lietuvoje šis rašytojas ir kino režisierius, homoseksualas, aktyvus komunistas nėra populiarus. Man P. Pasolinis yra paties aukščiausio lygio menininkas, jo kūryba labai radikali. Daugelis žino jo filmus – „120 Sodomos dienų“, „Medėja“, „Edipas karalius“ ir kitus. Ieškodamas dialogo su tradicijomis, istorija ir vertybėmis, jis naudojo mitologinius, evangelinius simbolius. Jis nenorėjo provokuoti, labiau – kritikuoti gyvenimo būdą, kuriame iš tikrųjų remiamasi ne religinėmis ar moralinėmis vertybėmis, o beatodairišku naudos ir galios siekimu. Jo filme-poemoje „Įniršis“, kuriuo rėmiausi, sumontuoti dokumentiniai archyvai, liudijantys žmogaus viduje esantį destrukcijos grūdą – karai, protestai, revoliucijos. Filmą įgarsina pats P. Pasolinis, skaitydamas lyriškas eiles.

Esate sakiusi, kad šis darbas turėtų apimti ir šokį, ir teatrą. Kodėl?

Man patinka abstraktus šokis, bet juo neįmanoma ko nors pasakyti – juo galima tik paklausti. Tada savo atsakymą į klausimą susikuria žiūrovas. Tačiau savo darbuose mėgstu duoti konkretesnių užuominų, todėl spektaklyje yra teatrališkų, performatyvių momentų. Juose šaunūs, techniški ir energingi „Auros“ šokėjai mane labiausiai džiugina. Spektaklyje jie yra visiškai betarpiški, jie yra „čia ir dabar“. Šokėjai gali būti nuostabūs aktoriai, o dirbti su šokėjais, tarsi jie būtų aktoriai, yra labai smagu.

Pati daugelį metų dirbote kaip šokėja su įvairiais choreografais, mokėtės choreografijos mokyklose, Strasbūre studijavote režisūrą. Gal tarpdiscipliniškumui turi įtakos ir jūsų patirtis?

Mano kaip kūrėjos paletė susideda iš šokio, teatro ir performanso, todėl tos pačios paletės prašiau ir iš atlikėjų. Tai gali būti judesys, tekstas, tekstas kaip muzika, metaforiški įvaizdžiai – ženklai, simboliai, kurie spektaklyje kuria asociacijų lauką. Viso spektaklio dramaturgija gimsta iš šios medžiagos, o ne iš mano anksčiau sugalvotos temos. Kurdami „Pandorą“ mes naudojomės visais šiais dalykais. Pavyzdžiui, vaikinai šiame spektaklyje turi tekstus, su kuriais dirbami kas kartą nustebina mane savo muzikalumu, intuicija ir intelektu.

Prieš porą metų Vilniuje buvo parodytas jūsų spektaklis „Mis Pasaulis 2014. Lietuva“. Jame, kaip ir kituose jūsų darbuose, buvote ir kūrėja, ir atlikėja. „Pandoroje“ jūsų choreografiją atlieka „Auros“ šokėjai. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Kurdama spektaklius mėgstu daugiasluoksniškumą, susidedantį iš įvairių medijų. Kiekviena medija turi privalumų ir trūkumų. Kaip jau minėjau, šokis yra abstrakti forma, su tekstu galima įvesti konkretesnių pasiūlymų. Choreografija taip pat turi būti stipri, judesys – ne formalus, o patraukiantis, įdomus. Kai pats esi scenoje – spektaklio viduje – neįmanoma sukurti tokio spektaklio, nebent gali dirbti su savo alter ego, dramaturgu. Norėjau suvaldyti kompleksišką spektaklio formą ir tam gavau sąlygas – penkis puikius šokėjus, su kuriais dirbti buvo didelis džiaugsmas.

O kiek spektaklio formai darė įtaką šokėjai, su kuriais dirbote?

Choreografas visuomet atsakingas už žmones, su kuriais dirba, tad visada norisi, kad šokėjai galėtų kuo daugiau atsiskleisti. Viena mano užduočių yra pasiekti, kad žiūrovai atlikėjus scenoje galėtų įsimylėti. Man pačiai nuostabu, kiek daug šiame darbe lėmė dvi šokėjos – Gyeong Jin Lee (Gijong Džin Ly) ir Oksana Griaznova. Gyeong Jin pamačiau nuolankų grožį – „Grožį dėvi kaip šypseną tarp ašarų“, sako Pasolini; Tuo tarpu Oksanos grožis yra stiprus ir nepaklūstantis. Įdomu, kad Pandora yra ir moteris, sukurta kaip gyvas žmogus, ir – objektas, mat padaryta iš molio. Tai galima sieti su filosofo Jacqueso Lacano, suformulavusio terminą žvilgsnio galios politika, mintimis. Galėčiau sakyti, kad „Pandora“ gimė iš šių dviejų šokėjų, kurių buvimas scenoje man padėjo suformuluoti temą.

Gal galite praplėsti, kokias sąsajas matote tarp J. Lacano filosofijos ir Pandoros mito?

J. Lacanas sako, kad moteris yra kerintis vizualinis objektas, sukuriantis geismo dialektiką. Ji ne tik pasyviai geidžiama, bet ir pati trokšta tapti vyriško geismo objektu. Tai reiškia, kad geidžiamas objektas pats siekia identifikuotis su subjekto žvilgsniu. Moteris yra nuolanki, paklūstanti, kaip žavingas daiktas, prekė. Bet kai daiktas išmoksta žiūrėti į save ir savo „prekinę vertę“ kritiškai, su distancija ir netgi ironija, jis įgauna galios ir gali ja pasinaudoti. Šis dvilypumas nagrinėjamas feministiniame mene, kai moterys menininkės drastiškomis priemonėmis siekia sugriauti visuomenėje eksploatuojamą grožio etaloną ir tradiciškai suprantamą moterišką pradą.

Kaip jūsų spektaklyje atsirado „Kaunas ZOO“ muzikantai ir kaip sekėsi bendradarbiauti?

Su Arūnu Perioku, Mindaugu Borisa ir Ignu Andriuškevičiumi susipažinau per Gražvydą Kardoką, ne kartą savo balsu esu prisijungusi prie jų muzikinių improvizacijų. Kai jie groja, mano gyslomis kraujas ima tekėti greičiau. Tai puikūs muzikantai, kurie ateityje kurs šiuolaikinę Lietuvos muziką. Šokis jiems – nauja sritis, mes kartu ieškojome, kaip sukurti muziką šokio spektakliui. Šnekėjomės labai intuityviai, jie improvizavo repeticijų metų, pirmojoje premjeroje „Aura+“ erdvėje grojo gyvai ir dabar įrašinėja garso takelį.

Ką jums reiškia galimybė dirbti čia, Kaune, „Ant „Auros“ batuto“?

Grįžusi jaučiuosi savo vietoje. Turiu darbo patirtį su labai skirtingais Europos kūrėjais, galiu ją perduoti dirbantiems čia. Prancūzijoje ir Belgijoje daug laiko praleidžiu savo pačios vadybai – teatrų prodiuseriams pasakodama apie savo buvusius ir būsimus darbus, ieškodama finansavimo galimybių. Džiaugiuosi, kad „Aura“ man suteikė sąlygas kurti. Vakaruose yra daug hermetiško meno, kurį supranta tik kiti tos pačios srities menininkai ar intelektualai, kurie sudaro didžiąją publikos dalį. Premjeros metu supratau, kad ryšys su Lietuvos publika man yra ypatingas – čia galimi nuoširdūs ir betarpiški energetiniai mainai.

Aura_026

Spektaklio „Pandora“ premjera Kaune – vasario 23 d. 19 val. Kauno kameriniame teatre (Kęstučio g. 74A).

Nuotraukos: šokio teatro „Aura“ archyvas.

Komentarai